Besivejantis vaikystės aitvarą

Verstinių knygų srautas, ypač anglosaksiškų kraštų, jau ima dvelkti monotonija, tad jame ryškiai išsiskiria egzotiškesnių, ne tokias žinomas literatūros tradicijas turinčių šalių autoriai. Vienas iš nedaugelio – 1965 metais Afganistane gimęs rašytojas Khaledas Hosseinis, kurio romaną “Bėgantis paskui aitvarą” neseniai išleido “Jotema” (iš anglų k. vertė Mykolė Lukošienė). Nors rašytojas jau daug metų gyvena JAV (įvykus kruvinam komunistų perversmui ir Afganistaną užėmus sovietams, 1980-aisiais jo tėvai pasiprašė ir gavo politinį prieglobstį JAV), K. Hosseinio jausmai ir mintys, regis, tebesklando po Kabulo dangų it rašytojo vaikystės aitvarai.

Anuomet, vaikystėje, patirti autoriaus išgyvenimai – neabejotinas jo įkvėpimo šaltinis, kerinis savo natūralaus autentiškumo įtaiga. Romano “Bėgantis paskui aitvarą” meninė sugestija būtent ir slypi betarpiškame įspūdyje – Afganistanas čia tarsi nusimeta ištisais dešimtmečiais pasaulio žiniasklaidos formuotą įvaizdžio luobą ir per konkrečių žmonių likimus apnuogina ne statistines, o savo gyvąsias žaizdas.

Afganistaniečio romane, pasak Lotynų Amerikos žymiosios šiuolaikinės rašytojos Isabelės Allende, galima įžvelgti visas didžiosios literatūros ir gyvenimo temas – meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą, – ir visos šios temos čia persipina viena su kita, kol galų gale užsiveržia savitu dramatiško likimo mazgu. Pagrindinis knygos herojus ir pasakotojas Amiras, paauglystėje silpnumo akimirką pabūgęs užstoti nuo piktadarių mylimiausią draugą Hasaną, vėliau šią savo išdavystę priima kaip lemties iššūkį ir padarytą žalą bando ištaisyti. Deja, ji nebepataisoma – belieka savo kaltę atpirkti viso tolesnio gyvenimo auka, nes antraip toji kaltė persiduos iš vienos kartos į kitą. Tokia romano problematika, suradusi musulmoniškojo ir krikščioniškojo tikėjimo sąlyčio taškus, kartu peržengia religinį visuomenės susiskaidymą ir įprasmina vieningas, universalias, bendražmogiškas dvasines vertybes. Iš pažiūros labai asmeninę likimo istoriją papasakoti taip, kad ji suskambėtų apibendrintai ir įgautų universalų pobūdį – tikrosios, nevienadienės literatūros skiriamasis bruožas.

Podraug su estetine įtaiga K. Hosseinio romanas “Bėgantis paskui aitvarą” yra itin funkcionalus ir pažintine prasme. Sunitų ir šiitų, puštūnų ir chazarų nesantaika, mudžahedinų ir talibų siautėjimai, politinių įvykių kaita Afganistane čia klostosi neatsiejamai nuo konkretaus žmogaus gyvenimo, todėl šios šalies tragedija į skaitytojo sąmonę smelkiasi skvarbiausiais – jausminiais – kanalais.

Jonas Vabuolas