Apie mus Kontaktai
Paieška:
Leidinių katalogas
» Grožinė literatūra
» Enciklopediniai žinynai, vadovai
» Istorija
» Publicistika. Biografija
» Psichologija. Filosofija. Religija
» Medicina, grožis, sveikata
» Populiarioji literatūra
» Praktinė literatūra
» Mokomoji literatūra
» Vaikų ir jaunimo literatūra
» Ezoterinė literatūra
» Poezija
» Fotoalbumas
TOP 10
1. Tess Gerritsen "Išlikusieji"
2. Aleksandra Marinina "Tigrų grumtynės slėnyje. Išdavystė"
3. Benita Cantieni "Tigro jausmas"
4. Nora Roberts "Viskio Paplūdimys"
5. Dan Brown "Inferno"
6. Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko"
7. Jojo Moyes "Paskutinis mylimojo laškas"
8. Khaled Hosseini "Ir aidėjo kalnai"
9. Erich Maria Remarque "Juodasis obeliskas"
10. Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"
Partneriai

Grožinė literatūra

Inferno
16x24x3,7 cm, 416 p., kietas viršel., aplankalas, Jotema, 2013 m.
Vertė Bronislovas Bružas
ISBN 978-9955-13-397-1
 
Kitos knygos:
1.Skaitmeninė tvirtovė
2.Meteoritas
3.Angelai ir demonai
4.Da Vinčio kodas
5.Prarastas simbolis
6.Meteoritas
7.Skaitmeninė tvirtovė
8.Da Vinčio kodas
9.Angelai ir demonai

Anotacija

TAMSIAUSIOS PRAGARO VIETOS REZERVUOTOS TIEMS, KURIE MORALINĖS KRIZĖS METU LAIKOSI NEUTRALITETO.

Tarptautiniuose bestseleriuose „Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“ ir „Prarastas simbolis“ Danas Brownas meistriškai supynė istoriją, meną, kodų šifravimą ir simbolius. Dėmesį kaustančiame naujame trileryje Brownas grįžo į savo stichiją ir sukūrė romaną, kuriame ant kortos pastatyta daugiau nei kitose jo knygose.

Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpius įvykius, kurie sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų – Dantės „Pragarą“.

Tokioje aplinkoje Lengdonas kovoja su gąsdinančiu priešininku ir bando išspręsti galvosūkį, kuris jį perkelia į klasikinio meno, slaptų koridorių ir mįslingo mokslo labirintą. Pasitelkęs Dantės niaurią epinę poemą Lengdonas skubiai ieško atsakymų ir stengiasi suvokti, kuo galima pasikliauti... kol pasaulis nespėjo pavirsti tikruoju pragaru.


Atsiliepimai 

Kupina gudrybių... Kone kiekvienas knygos puslapis – tai intensyvios paieškos, kurias ponas Brownas taip energingai aprašo.
* Janet Maslin The New York Times

Į populiarų vasaros filmą panaši knyga... Brownas joje sukūrė ryškiausius, Lengdoną papildančius, antraplanius veikėjus.
* USA Today

Sklidinas vienas kitą vejančių įvykių, išmonės ir tikslios informacijos... Danas Brownas meistriškai geba rašyti intelektualias įtempto veiksmo knygas su nenuspėjama baigtimi.
* The Wall Street Journal

Brownas daro tai, ką moka geriausiai, kai priverčia skaitytojus patikėti, kad dulkėtos knygos ir pelėsiais dvelkiantys koridoriai slepia senus pasaulinius sąmokslus.
* The Washington Post

Pramoginis trileris... Naujausioje Browno knygoje apstu pažįstamų elementų: mįslių, kvapą užimančių gaudynių, o greta pagrindinio veikėjo – kaip visada daili bendražygė.
* EW.com


IŠTRAUKA

1 skyrius

 

Atsiminimai materializavosi pamažu... tartum burbulai, nyrantys iš bedugnio šulinio tamsos.

Moteris su šydu.

Robertas Lengdonas stebeilijosi į ją, įbedęs žvilgsnį anapus verpetais sūkuriuojančios, nuo kraujo paraudusios upės. Veidą po vualiu slepianti moteris iškilmingai, nejudėdama stiebėsi kitame krante. Rankoje laikė mėlyną galvos raištį, kurį nūnai kilstelėjo, pagerbdama ties jos kojomis liūliuojančią lavonų jūrą. Aplinkui viešpatavo mirties dvokas.

Ieškokite, pašnibždomis tarė ji. Ir rasite.

Lengdonui dingojos, kad tie žodžiai pasigirdo galvoje.

— Kas jūs? — suriko jis, tačiau pro lūpas neišsprūdo joks garsas.

Laiko atsargos senka, tyliai pridūrė moteris. Ieškokite, ir rasite.

Robertas Lengdonas pasislinko kiek arčiau upės, bet kruvinai raudonos gelmės niekaip nebūtų pavykę perplaukti. Kai vėl atsisuko į šydu apsigaubusią moterį, paaiškėjo, kad ją supančių kūnų skaičius gerokai išaugo. Jų gretas sudarė šimtai, galbūt tūkstančiai, kai kurie tebekrutėjo gyvi, agoniškai raitydamiesi, pasitikdami neįsivaizduojamai baisią mirtį... pleškėdami liepsnose, prasmegdami fekalijose, rydami vieni kitus. Virš srauto aidu sklido gedulinga žmogiškos kančios aimana.

Nepažįstamoji žengtelėjo jo link ir ištiesė liaunas rankas sakytum prašydama pagalbos.

— Kas jūs? — dar sykį sušuko Lengdonas.

Užuot atsakiusi, moteriškė lėtai pakėlė vualį. Ji buvo neįtikimai daili, bet vyresnė nei Lengdonas manė — turbūt šešiasdešimties su viršum metų, tvirto, įspūdingo stoto lyg nesenstanti skulptūra, griežtų formų smakru, giliai įspraustomis melancholiškomis akimis, ilgais, sidabriškai žilais plaukais, kurių garbanos kaskadomis krito ant pečių. Po kaklu kabėjo lazurito amuletas — aplink lazdą vinguriuojanti gyvatė.

Lengdonas nujautė žinąs, kas ji tokia... ir ja pasitikįs. Bet iš kur? Ir kodėl?

Moteris bedė pirštu į dvi kojas, kuriomis mataravo kažkoks nelaimėlis, žemyn galva ir iki juosmens įkastas į žemę. Blyškią vyro šlaunį ženklino purvu užrašyta R.

R? Raidė žymi... Roberto vardą? dvejodamas savęs paklausė Lengdonas.

— Ar ten... aš?

Jos veidas liko bejausmis. Ieškokite, ir rasite, pakartojo moteris. Staiga ėmė trykšti baltu švytėjimu... vis ryškesniu ir ryškesniu. Kūnas suskato įnirtingai vibruoti, kol pagaliau, nugriaudėjus perkūno trenksmui, ji išsprogo į tūkstančius tviskesio šipulių.

Lengdonas šaukdamas žaibiškai pakirdo.

Kambaryje plieskė šviesa. Jis buvo vienas. Ore dvelkė aitrus medicininio spirito kvapas, į taktą širdies ritmui pypsėjo aparatas. Mėginant sujudinti dešiniąją ranką, pastangas nutraukė veriantis skausmas. Lengdonas nudelbė akis į dilbį ir pamatė odą tempiančią lašelinės žarnelę.

Pulsas paspartėjo, savo ruožtu ėmė mitriau dzingsėti ir prietaisai.

Kur aš? Kas atsitiko?

Pakaušį raižė dygus smilksėjimas. Laisvąja ranka jis atsargiai palietė viršugalvį, ieškodamas skausmo šaltinio. Po susivėlusiais plaukais užčiuopė tuzino krauju apkepusių dygsnių gumburėlius.

Užsimerkęs pabandė prisiminti nelaimingą įvykį.

Neatkūrė ničnieko. Sąmonė buvo visiškai ištuštėjusi.

Galvok.

Vien tamsa.

Pro tarpdurį įbėgo mediko drabužiais apsirengęs vyriškis, kuris, matyt, sureagavo į monitoriaus informaciją apie pagreitėjusį širdies plakimą. Jis želdinosi gauruotą barzdą ir tankius ūsus, o švelnios akys iš po antakių brūzgyno spinduliavo mąslią ramybę.

— Kas... nutiko? — išspaudė Lengdonas. — Ar aš patekau į avariją?

Barzdočius prispaudė smilių prie savo lūpų, nėrė atgal į koridorių ir šūksniu kažką pakvietė.

Lengdonas pakreipė galvą, tačiau nuo judesio po visą kaukolę išplito skausmas. Jis suskato giliai alsuoti ir laukti, kol diegliai atslūgs. Galop iš lengvo ir metodiškai apžvelgė sterilų kambarį.

Ligoninės palatoje stovėjo tiktai viena lova. Jokių gėlių. Jokių atvirukų. Ant gretimos spintelės pūpsojo skaidriame plastikiniame maiše sulankstyti jo drabužiai. Šiuos margino kraujo dėmės.

O, Dieve. Regis, buvau pakliuvęs į rimtą bėdą.

Jis labai lėtai pasuko galvą į langą prie gulto. Lauke tamsu. Naktis. Lengdonas tematė savo atspindį — mirtinai išbalusį, nusikamavusį, žarnelėmis ir laidais apraizgytą, medicininės įrangos apsuptą nepažįstamą žmogų.

Kitapus durų pasigirdo garsėjantys balsai, ir jo žvilgsnis vėl nukrypo į patalpą. Grįžo gydytojas, bet šįkart ne vienas, o su moterimi. Ji atrodė trisdešimties su trupučiu, dėvėjo mėlyną mediko aprangą, gelsvus plaukus buvo susirišusi į uodegėlę, kuri jai kulniuojant švytavo už nugaros.

— Aš esu daktarė Siena Bruks, — nusišypsojo ji žengusi per slenkstį. — Šįvakar dirbsiu su daktaru Markoniu.

Lengdonas vangiai linktelėjo.

Aukšta ir liekna daktarė Bruks demonstravo savimi pasitikinčios atletės eigastį. Vilkėjo beformius darbo drabužius, tačiau buvo elegantiška ir grakšti kaip gluosnis. Nors ir be makiažo — bent jau Lengdonas nepastebėjo kosmetikos požymių, — veidas atrodė neįprastai glotnus, ir vienintelis odos trūkumas buvo virš lūpos juoduojantis apgamas. Šviesiai rudos, bet neįtikimai skvarbios akys tarytum liudijo gilią, nebūdingą tokiam amžiui patirtį.

— Daktaras Markonis beveik nekalba angliškai. — Gydytoja prisėdo šalia lovos. — Todėl paprašė manęs užpildyti jūsų registracijos formą. — Moteris vėl jam nusišypsojo.

— Ačiū, — sukrenkštė Lengdonas.

— Ką gi, — dalykiškai tarė ji. — Kuo jūs vardu?

Jis atsakė ne iš karto.

— Robertas... Lengdonas.

Daktarė Bruks plonyčio žibintuvėlio spinduliu pašvietė jam į akis.

— Profesija?

Šitie duomenys dar lėčiau išniro į sąmonės paviršių.

— Esu meno istorijos... ir simbologijos profesorius. Iš Harvardo universiteto.

Ji priblokšta nuleido žibintuvėlį. Lygiai taip pat apstulbo ir gydytojas tankiais antakiais.

— Jūs... amerikietis?

Lengdonas sutrikęs pažiūrėjo į moterį.

— Na, tiesiog... — ji akimirksnį dvejojo. — Jūs atvykote šįvakar be jokių asmens dokumentų. Buvote apsirengęs „Harris Tweed“ švarku ir avėjote „Somerset“ laivelius, todėl palaikėme jus britu.

— Aš — amerikietis, — patikino jis, bet jautėsi per daug išsekęs aiškinti, kodėl mieliau renkasi puikiai pasiūtus apdarus.

— Ką nors skauda?

— Galvą.

Nuo ryškaus spindulio kaukolę varstantis tvinkčiojimas tik sustiprėjo. Laimei, daktarė Bruks įsikišo žibintuvėlį kišenėn, suėmė jo riešą ir patikrino pulsą.

— Jūs atsibudote rėkdamas, — tarė ji. — Ar pamenate kodėl?

Mintyse vėl šmėstelėjo keistas regėjimas — šydu prisidengusi moteris, supama besiraitančių kūnų. Ieškokite, ir rasite.

— Sapnavau košmarą.

— Kokį?

Lengdonas jį apsakė.

Kai rašė pastabas į popieriaus lapą, prignybtą prie segtuvo, neutrali jos mina nė kiek nepakito.

— Ar nutuokiate, kas galėjo pakurstyti gąsdinančius vaizdus?

Perkratęs atmintį Lengdonas krestelėjo galvą, kuri protestuodama vėl supulsavo.

— Gerai, — pratarė gydytoja nesiliaudama rašiusi. — Pateiksiu keletą standartinių klausimų. Kokia dabar savaitės diena?

Jis šiek tiek pamąstė.

— Šeštadienis. Popiet ėjau per universiteto miestelį... į paskaitas... o tada... ne, nieko daugiau neprisimenu. Ar aš parkritau?

— Tai aptarsime vėliau. Žinote, kur esate?

Lengdonas pabandė atspėti:

— Masačusetso ligoninėje?

Moteris vėl kažką brūkštelėjo.

— Gal apie jus reikėtų kam nors pranešti? Žmonai? Vaikams?

— Niekam, — instinktyviai atsakė jis.

Vienuma ir savarankiškumu, kuriuos suteikė pasirinktas viengungiškas gyvenimas, visada mėgavosi, bet teko pripažinti, kad dabartinėmis aplinkybėmis pažįstamas veidas būtų nudžiuginęs.

— Galėčiau paskambinti keliems kolegoms, bet apsieisiu.

Daktarė Bruks baigė rašyti, ir prie lovos prisiartino vyresnis gydytojas. Suglostęs antakių tankynę, jis iš kišenės iškrapštė nediduką diktofoną, kurį parodė kolegei. Toji supratingai kinktelėjo galva ir atsigręžė į pacientą.

— Pone Lengdonai, šįvakar čia atėjęs jūs be paliovos kažką vapėjote.

Ji metė akį į daktarą Markonį, šis ištiesė skaitmeninį diktofoną ir paspaudė mygtuką.

Įsijungus įrašui, Lengdonas išgirdo tą pačią frazę veblenantį savo balsą: „Ve... sorry. Ve... sorry.

— Man susidarė įspūdis, — tarė gydytoja, — kad jūs kartojate: „Very sorry. Very sorry. Labai gaila. Labai gaila.“

Lengdonas sutiko, nors neatsiminė taip kalbėjęs.

Daktarė Bruks pacientą pervėrė neramiu, įtemptu, įdėmiu žvilgsniu.

— Ar numanote, ką sakote? Jūs dėl ko nors apgailestaujate?

Tyrinėdamas tamsiausias savo atminties kertes jis vėl išvydo ant kruvinos upės kranto tarp kūnų stovinčią moterį su vualiu. Šnerves nutvilkė mirties tvaikas.

Lengdoną netikėtai užvaldė instinktyvus grėsmės pojūtis. Pavojus kilo ne vien jam... bet visiems. Pulso monitorius vėl pagreitintai supypsėjo. Mėginant atsisėsti, įsitempė jo raumenys.

Daktarė Bruks skubiai įrėmė delną Lengdonui į krūtinkaulį ir privertė išsitiesti. Tada pašnairavo į barzdočių, o tasai žengė prie spintelės ir ėmė kažkam ruoštis.

Palinkusi virš lovos gydytoja sušnabždėjo:

— Pone Lengdonai, po smegenų traumos žmones dažnai apima nerimas. Bet jums reikia sulėtinti pulsą. Nevalia judėti. Nevalia jaudintis. Tiesiog ilsėkitės. Jūs pasveiksite. Atmintį po truputį atgausite.

Daktaras Markonis grįžo nešinas švirkštu, kurį padavė kolegei. Ji suleido vaistus į lašelinę.

— Čia silpni raminamieji, — paaiškino. — Jie padės jums aprimti. Ir numalšins skausmą. — Moteris pakilo eiti. — Jūs pasitaisysite. Dabar miegokite. Jei ko prireiks, spauskite prie lovos kyšantį mygtuką.

Ji išjungė šviesą ir pasišalino drauge su barzdotu gydytoju.

Tamsoje vaistai kone iš karto užtvindė organizmą ir nutempė jį atgal į gilų šulinį. Lengdonas priešinosi tam pojūčiui, dumsiame kambaryje gulėjo praskyręs blakstienas. Stengėsi atsisėsti, bet kūną tarytum kaustė cemento sluoksnis.

Jis pasimuistė ir suvokė vėl žiūrįs į langą. Lempa užgeso, todėl aptemusiame stikle atspindį pakeitė pastatų kontūrai dangaus fone.

Tarp kupolų ir smailių akiratyje buvo iškilęs vienas didingas fasadas. Jis priklausė impozantiškai akmeninei tvirtovei su rantytu parapetu ir trijų šimtų pėdų aukščio bokštu. Iš platesnės, netoli viršūnės išsipūtusios jo dalies kyšojo mašikulomis išvarpyta dantyta siena.

Lengdonas bemat atsisėdo ir pajuto, kaip galvą perskrodė skausmo pliūpsnis. Kovodamas su deginančiu smilksėjimu, įsmeigė akis į bokštą.

Viduramžių statinį puikiai pažinojo.

Jis buvo unikalus.

Ir, deja, suręstas už keturių tūkstančių mylių nuo Masačusetso.

 

 

Slypėdama Via Torregalli šešėliuose, galingo sudėjimo moteris nulipo nuo BMW motociklo ir tarsi auką persekiojanti pantera energingai žengė pirmyn. Jos žvilgsnis buvo aštrus. Virš juodos odinės baikerio striukės apykaklės stiebėsi trumpai kirpti, dygliukais sušukuoti plaukai. Ji pasitikrino ginklą su duslintuvu ir įsistebeilijo į Roberto Lengdono palatos langą, kuris ką tik aptemo.

Šiąnakt įvykdyti užduoties nepasisekė.

Įvykių eigą pakeitė suburkavęs balandis.

Ji ketino ištaisyti klaidą.

 

 

2 skyrius

 

Aš Florencijoje?!

Roberto Lengdono kaukolė dunksėjo. Atsisėdęs ligoninės lovoje jis pirštu spūsčiojo iškvietimo mygtuką. Nepaisant suleistų raminamųjų, krūtinėje įnirtingai daužėsi širdis.

Maskatuodama plaukų uodegėle, į palatą įlėkė daktarė Bruks.

— Kaip jaučiatės?

Lengdonas sumišęs palingavo galvą.

— Aš... Italijoje?

— Puiku. Jūs prisiminėte.

— Ne! — jis smiliumi parodė pro langą į tolėliau iškilusį statinį. — Atpažinau Senuosius rūmus.

Gydytoja įjungė šviesą, ir Florencijos pastatų kontūrai dingo. Prisiartinusi prie gulto ji švelniai sukuždėjo:

— Pone Lengdonai, nerimauti nėra reikalo. Jus kamuoja nestipri amnezija, bet, kaip tikina daktaras Markonis, smegenys funkcionuoja normaliai.

Barzdočius taip pat atskubėjo pro duris, tikriausiai išgirdęs kvietimo signalą. Jis patikrino širdies monitorių ir išklausė jaunąją kolegę, prabilusią sklandžia itališka greitakalbe — rodos, pasakojančią, kaip pacientas agitato, kai sužinojo esąs Italijoje.

Sako, kad aš susijaudinęs? Veikiau apstulbęs, piktai pagalvojo Lengdonas. Organizmą perliejo adrenalinas, dabar besigrumiantis su raminamaisiais.

— Kas man atsitiko? — griežtai paklausė jis. — Kokia dabar diena?

— Viskas gerai, — tarė daktarė Bruks. — Aušta ankstyvas kovo aštuonioliktosios, pirmadienio, rytas.

Pirmadienis. Lengdonas privertė sopančias smegenis atsukti praeities vaizdus iki atmintyje įstrigusių paskutinių kadrų — šaltą ir apniukusią šeštadienio popietę jis traukė į paskaitą žingsniuodamas per Harvardo universiteto teritoriją. Prieš dvi dienas? Stiprėjant panikai, profesorius mėgino atkurti paskaitą lydėjusius įvykius. Bet nieko nepešė. Širdies ritmą stebintis prietaisas supypsėjo sparčiau.

Vyresnis gydytojas pasikasęs barzdą toliau derino įrangą, o moteris vėl prisėdo ant lovos.

— Jūs pasveiksite, — dar sykį patikino romiu balsu. — Jums diagnozuota retrogradinė amnezija, nuo kurios dažnai nukenčia galvos traumą patyrę žmonės. Pastarųjų kelių dienų atsiminimai gali būti migloti arba visai pranykti, bet ilgalaikių nemalonių padarinių jūs turėtumėt išvengti. — Po pauzės ji tarė: — Ar pamenate mano vardą? Prisistačiau pirmąkart atėjusi.

Lengdonas akimirką susimąstė.

— Siena. — Daktarė Siena Bruks.

Ji nusišypsojo.

— Matot? Jūsų smegenyse jau formuojasi nauji prisiminimai.

Lengdono galvą skverbė bemaž nepakeliamas skausmas, artimiausias regėjimo laukas išliko apsiblausęs.

— Jums derėtų pailsėti ir galbūt...

— Kaip aš čia patekau? — neatlyžo jis ir privertė širdies monitorių dzingsėti dar eikliau.

— Pasistenkit alsuoti ramiai. — Daktarė Bruks su kolega apsimainė nervingais žvilgsniais. — Tuojau pasakysiu. — Ji pratęsė gerokai rimtesniu tonu: — Pone Lengdonai, prieš tris valandas jūs įsvirduliavote į ligoninės priimamąjį sužeistas į galvą ir kraujuodamas. Iš karto susmukote ant grindų. Niekas neįsivaizdavo, kas toks esate ir kaip pas mus atkakote. Kažką murmėjote angliškai, todėl daktaras Markonis paprašė mano pagalbos. Anksčiau dirbau Jungtinėje Karalystėje, bet esu pasiėmusi metų atostogas.

Lengdonas jautėsi lyg atsipeikėjęs siurrealistiniame Makso Ernsto paveiksle. Ką, po velnių, aš veikiu Italijoje? Paprastai čia viešėdavo birželį, kai lankydavosi meno konferencijoje, bet dabar kovas.

Dėl stiprėjančio vaistų poveikio rodės, kad žemės trauka sulig kiekviena sekunde vis energingiau bando nusitempti jo kūną kiaurai čiužinį. Jis iš visų jėgų priešinosi raminamiesiems, stengdamasis nenukabinti galvos ir neprarasti budrumo.

Daktarė Bruks palinko virš paciento tarsi ore plevenantis angelas.

— Prašau, pone Lengdonai, — sušnabždėjo. — Patyrus galvos traumą, artimiausią parą reikia saugotis. Pailsėkite, antraip galite rimtai sau pakenkti.

Staiga sutraškėjo vidaus ryšio sistema ir iš jos atsklido balsas.

— Daktare Markoni?

Barzdočius palietė mygtuką prie sienos ir atsakė:

Si?*

Per garsiakalbį kažkas ėmė dudenti itališka greitakalbe. Lengdonas nesuprato, ką žmogus sakė, bet pastebėjo, kad abu gydytojai nustebę susižvalgė. O gal išsigandę?

Momento**, — pokalbį užbaigė daktaras Markonis.

— Kas vyksta? — pasiteiravo Lengdonas.

Daktarė Bruks mažumėlę prisimerkė.

— Tai registratorė iš intensyviosios terapijos skyriaus. Jūs sulaukėte svečio.

Silpnumo jausmą pervėrė vilties spindulys.

— Kokios puikios naujienos! Gal jis atskleis, kas man nutiko.

Jos neapleido dvejonės.

— Keista, kad čia išvis kažkas pasirodė. Mes tik dabar nustatėme, kas esate, ir iki šiol nė nebuvome jūsų užregistravę savo sistemoje.

Kovodamas su vaistų įtaka Lengdonas nerangiai pasikėlė lovoje.

— Jei tas asmuo sugebėjo mane rasti, jis turėtų žinoti, kas man atsitiko.

Moteris pašnairavo į daktarą Markonį, bet šis kaipmat pakratė galvą ir subarbeno į laikrodį. Ji vėl atsigręžė į pacientą.

— Jūs gulite intensyviosios terapijos skyriuje, — paaiškino. — Niekam nevalia čia užeiti bent jau iki devintos ryto. Daktaras Markonis susitiks su lankytoju ir išsiaiškins, ko jis arba ji nori.

— O kaipgi mano norai? — atkirto Lengdonas.

Gydytoja kantriai nusišypsojo ir pasvirusi arčiau prabilo tylesniu balsu:

— Klausykit, jūs kai ko nežinote apie aną vakarą... apie tai, ką išgyvenote. Prieš bendraujant su kitais, reikėtų susipažinti su visais faktais. Bet vargu ar jums pakanka jėgų...

— Kokiais faktais? — valdingai paklausė Lengdonas, mėgindamas atsisėsti tiesiau. Lašelinės žarnelė skausmingai timptelėjo dilbio odą, kūnas sakytum svėrė keletą šimtų svarų. — Man aišku tik tiek, kad esu Florencijos ligoninėje, į kurią atsibeldžiau kartodamas žodžius „labai gaila“...

Jo galvą persmelkė siaubą kelianti mintis.

— Padariau avariją? Ką nors sužalojau?

— Ne, nemanau.

— Tuomet kas nutiko?— Lengdonas niršiai žvelgė į abu gydytojus. — Aš turiu teisę žinoti, kas vyksta!

Ilgam stojo tyla, galop daktaras Markonis nenoriai linktelėjo patraukliajai jaunajai kolegei. Daktarė Bruks atsiduso ir prisiartino prie lovos.

— Tebūnie, išklosiu, ką žinau... bet jūs klausysitės šaltakraujiškai, sutarėm?

Lengdonas pakinkavo galvą, nors dėl judesių kaukolę užliejo sopulio banga. Jis nekreipė dėmesio į skausmą, nes troško išgirsti atsakymus.

— Pirmiausia... galvos traumą patyrėte ne per avariją.

— Koks palengvėjimas.

— Nėra ko džiaugtis. Jus sužeidė kulka.

Iš Lengdono širdies monitoriaus vėl atsklido spartesnis pypsėjimas.

— Nesupratau?!

Daktarė Bruks atsiliepė ramiai, bet prašneko greičiau:

— Pakaušį užkliudė kulka, kuri veikiausiai sukrėtė smegenis. Jums pasisekė, kad išgyvenote. Colis žemiau, ir... — ji krestelėjo galvą.

Lengdonas spiginosi į moterį negalėdamas patikėti savo ausimis. Į mane šovė?

Už kambario ribų kažkas susivaidijo, ir trijulę pasiekė rūstūs balsai. Kad ir kas nutarė aplankyti Lengdoną, tas žmogus laukti nesiruošė. Tolimajame koridoriaus gale beveik iš karto trankiai atsivėrė sunkios durys. Įsižiūrėjęs jis pamatė atžygiuojančią figūrą.

Moters kūną dengė juodi odiniai drabužiai. Ji buvo tvirto stoto, raumeninga, tamsiais, į dygliukus suteptais plaukais. Kulniavo grakščiai, tartum kojomis nesiekdama grindų, ir drožė tiesiai Lengdono palatos link.

Daktaras Markonis ryžtingai puolė į tarpdurį ir užtvėrė jai kelią.

Ferma!*** — įsakė atstatęs delną it policininkas.

Nepažįstamoji nelėtindama žingsnio išsitraukė pistoletą su duslintuvu. Nusitaikė jam į krūtinę ir paleido šūvį.

Vamzdis sušnypštė.

Lengdoną apėmė siaubas stebint, kaip daktaras Markonis atbulas įsvyravo į palatą ir spausdamas delną prie krūtinės sudribo ant grindų — baltą jo chalatą permerkė kraujas.

 


* Taip? (Ital.)

** Sekundėlę (ital.).

***Stokit! (Ital.)

 

Taip pat siūlome:
Louisa Young
Sarah Winman
Elizabeth Haynes
S. J. Watson