Naujos knygos dabar-tau-skaudes_2020_1589436920-2626f007e830a1a5b582e17dabd12c91.jpg
Skaityti ištrauką

Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai

Adam Kay
Iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė
15x22x2,7 cm, 272 p., kietas viršelis,
Jotema, 2020 m.
ISBN 978-9955-13-806-8
9,00 €
x
Galite įsigyti
Sveiki atvykę į 97 valandų darbo savaitę. Sveiki atvykę ten, kur priimami gyvenimo arba mirties nuosprendžiai. Sveiki atvykę, kur siaučia kūno skysčių cunamis. Sveiki atvykę ten, kur mokamas atlyginimas, prilygstantis ligoninės automobilių stovėjimo aikštelės kvadratinio metro įkainiui. Pamojuokite atsisveikindami bičiuliams ir mylimiesiems. Sveiki atvykę į jaunesniojo gydytojo gyvenimą.
 
Kartais linksma, kartais bauginanti, kartais liūdna knyga pasakoja apie viską, apie ką norėjote sužinoti ir apie ką nenorėjote — gyvenimą ligoninės palatose ir už tų palatų sienų. Beje... taip, gali likti randas.

Adam Kay neabejoja, kad tik humoras padeda ištverti sunkumus. Visą interviu su knygos autoriumi skaitykite čia.

Nesu gydytojas, bet šią knygą prirašyčiau kiekvienam.
* Jonathan Ross

Kadangi esu hipochondrikas, nerimavau prieš pradėdamas skaityti Adamo Kay’aus knygą. Laimei, knyga neįtikėtinai juokinga — tiesą sakant, tokia juokinga, kad nuo juoko gavau išvaržą.
* Joe Lycett

Nešvankiai juokingas, kandus ir žavingai baisus pasakojimas apie tai, kaip žmogus buvo suplėšytas į gabalus ir išspjautas keistai mylimos, bet nemandagios pabaisos, vardu Nacionalinė sveikatos tarnyba.
* Milton Jones

Kokia juokinga, kraupi ir kviečianti susimąstyti knyga. Žavėjo kiekviena eilutė.
* Jill Mansell
Nuo 2004 iki 2010 m. Adamas Kay’us dirbo jaunesniuoju gydytoju; po sukrečiančios patirties gimdykloje jis susimąstė apie savo ateitį. Visos praktikos metu vedė dienoraštį; knygoje „Dabar tau skaudės“ surinktos trumpos istorijos, pasakojančios apie darbą Nacionalinėje sveikatos tarnyboje, užsimenama ir apie dabartinę sistemą ištikusią krizę. Rezultatas — iš pirmų lūpų papasakotas jaunesniojo gydytojo gyvenimas su visais džiaugsmais, skausmais ir pasiaukojimu, su protu nesuvokiama biurokratija; kartu tai meilės laiškas tiems, kurių rankose bet kurią akimirką gali atsidurti mūsų gyvenimas.
Rašytojas Adamas Kay’us: „Maniau, kad buvau vienintelis gydytojas, verkęs tualete“

Adamas Kay’us — rašytojas, komikas, buvęs gydytojas — savo memuaruose, bestseleriu tapusiame „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai” ir neseniai lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ pasakoja apie medicinos darbuotojo kasdienybės aukštumas ir žemumas, gyvenimiškus nutikimus, kurių nemato ligoninių pacientai. Pagal neregėto populiarumo susilaukusią rašytojo knygą „Dabar tau skaudės“  ekranizuojamas „BBC Two“ serialas, o patsai rašytojas tęsia gastroles Didžiojoje Britanijoje su žiūrovų pripažinta humoro šou programa. „Jotemos“ leidyklos išleistoje naujausioje jo knygoje „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ autorius dalijasi su skaitytojais netikėčiausiomis istorijomis, išgyventomis per šešis kalėdinius laikotarpius, praleistus dirbant ligoninėje. 

Artėjant Kalėdoms, šie nuotaikingi Adamo Kay’aus dienoraščiai gali būti puiki dovana kiekvienam, nesibijančiam humoro ir norinčiam pažvelgti, kas gi iš tiesų vyksta už ligoninės durų šventiniu laikotarpiu. Su knygų autoriumi kalbamės apie kūrybą ir ką jam, kaip rašytojui, davė darbo ligoninėje patirtis.

Jūsų knyga „Dabar tau skaudės“ tapo tikru fenomenu Didžiojoje Britanijoje. Kaip manote, kodėl ji susilaukė tokio didelio skaitytojų susidomėjimo? 
Manau, iš dalies skaitytoją pavyko sudominti kaip tik medicinos tema. Be to, žmonės knygą pamėgo dėl šmaikštumo, ji kupina juokelių — iš tiesų, siekiau humoristiškai papasakoti, ką reiškia būti jaunuoju gydytoju. Ko gero, daugeliui smalsu sužinoti, kas slepiasi po paslaptinga uždanga: televizijoje rodomų dramų temos dažniausiai susijusios su nusikaltimais, medicina arba seksu. Kita vertus, ši knyga — tarsi meilės laiškas Didžiosios Britanijos nacionalinei sveikatos tarnybai. Mano nuomone, galime ja pagrįstai didžiuotis.

Abi atsiminimų knygos parengtos pagal dienoraščio užrašus, kuriuos vedėte dirbdamas jaunesniuoju gydytoju. Ar tie užrašai iš tiesų buvo tokie juokingi?
Taip, tokiu būdu išliedavau patiriamą stresą ir spaudimą. Kadangi mažai kalbama apie tai, kaip medikams reikėtų ištverti darbe patiriamas sudėtingas, įtemptas situacijas, rašymas man atstojo asmeninę terapiją. Turėdamas laisvą minutę, rašydavau ligoninės personalo poilsio kambaryje. Ten prisimindavau ir užfiksuodavau toptelėjusias kvailas mintis, bjaurius nutikimus ar juokingus įvykius. Iš tiesų, anuomet dar gerai nežinojau, kodėl taip elgiuosi, bet dabar, kai atsigręžiu į praeitį, ima aiškėti, kad ieškojau krislo šviesos tamsoje.

Kai kurie Jūsų užfiksuoti atsiminimai ir šmaikštūs, ir veriantys širdį...
Būtent toks buvo mano darbas. Aš neišradau medicinos memuarų žanro, bet  knygos šia tema dažnai tampa dramomis arba situacijų komedijomis. Nemanau, kad kažkurios iš jų papasakoja visą tiesą apie ligonines ar medikų darbą.

Kokia buvo kitų kolegų, jaunųjų gydytojų, reakcija, perskaičius „Dabar tau skaudės“?
Pribloškianti. Mane labiausiai sujaudino sveikatos priežiūros specialistų nuomonė. Prieš perskaitydami knygą tie žmonės manė, kad jiems vieniems šitaip sunkiai sekasi tvarkytis darbe. O man pačiam atrodė, jog aš buvau tas vienintelis žmogus, kada nors darbo metu verkęs tualete. Reikėtų suprasti, kad gydytojai taip pat yra žmonės. Mano knygos yra būtent apie tai. Gydytojai nėra robotai — jie tokie patys kaip ir visi: kartais jų neaplenkia liga, kartais padaro klaidų, o kartais jiems tiesiog liūdna.

Kaip manote, kodėl medicinos įstaigų darbuotojams nėra suteikiama pakankama emocinė ir psichologinė parama?
Tai mane glumina. Požiūris į mediciną tebėra labai senamadiškas. Jis ir militaristinis, ir hierarchiškas, ir buržuazinis. Su tuo susijusi ir šiuolaikinė santūrumo bei tvirtumo darbe „kultūra“, kuri neleidžia sunkumus išgyvenančiajam liūdėti ar reikšti neigiamas emocijas. O pakeisti tokią kultūrą — lyg bandyti suvaldyti milžinišką laivą.

Ar kada nors nerimavote, kad Jūsų knygos gali atbaidyti žmonės rinktis gydytojo profesiją?
Kartais gaunu žinučių, kuriose pasipiktinę skaitytojai lieja nusivylimą: esą sūnus norėjo tapti gydytoju, tačiau, perskaitęs mano knygą, persigalvojo. Na, tai puiku. Turiu omenyje, ar būtumėte patenkinti, jeigu jis būtų tą supratęs po septynerių sunkių studijų metų jau dirbdamas ligoninėje? Jei mano knyga jus atgrasys nuo minties tapti gydytoju, tuomet, jeigu jais būtumėte tapę, tikrai nebūtumėte laimingi.

Ar pasiilgstate darbo ligoninėje?
Labai pasiilgstu. Pasiilgstu pagalbos žmonėms. Nors ir dažnai namo grįždavau vėlai, vis dar vilkėdamas mediko aprangą, su kraujo pėdsakais ant kūno, kurių nusivalyti neturėdavau laiko, riedėdavau automobiliu pravirais langais, kad neužmigčiau... Vis dėlto stengiausi šypsotis. Nėra jokio panašaus jausmo į tą, kurį patiri išgelbėjęs gyvybę. Pasiilgstu tokio išgyvenimo, pasiilgtu jausmo, kad esu naudingas.

Esate išsakęs kritišką nuomonę apie netinkamai organizuojamą medicinos studentų atranką į universitetus. Kaip būtų galima ją patobulinti?
Reikėtų atsisakyti studentų skirstymo pagal aukščiausius pažymius, nes tai nėra „genijų profesija“. Nereikia būti filosofu Alainu de Bottonu — žmogui tereikia turėti loginį ir analitinį mąstymą. Šioje profesijoje svarbiausia komunikacija: geriausi jūsų sutikti gydytojai bus sugebantys itin gerai bendrauti, o ne tie, kurie geriausiai įsiminė biocheminius reakcijų kelius.

Ar turite mėgstamiausią medicinos memuarų knygą?
Amerikiečių gydytojas Paulas Kalanithi yra parašęs puikią knygą „Įkvėpti tylą“. Autorius, nuostabus neurochirurgas, joje pasakoja apie savo akistatą su mirtimi, kai jam buvo kiek daugiau nei 30 metų. Ši istorija ne tik sujaudina ir priverčia susimąstyti, tačiau, tikiu, gali ir įkvėpti.

Kaip vertinate dabartinius medikų memuarus, ar jaučiatės atsakingas už jų įvaizdį?
Man atrodo, nuostabu, kad skaitytojai siekia daugiau sužinoti apie sveikatos apsaugos sistemos profesijas ir kad tiek puikių žmonių dalijasi savo istorijomis. Šiek tiek mažiau nuostabu, kad kartais leidėjai sumano nukopijuoti mano knygos priekinio ar galinio viršelio dalis, tačiau, spėju, kopijavimas yra pati nuoširdžiausia buvimo sukčiumi forma.

Goda Gavėnaitė
 
 

Jums gali patikti