10-zen-ok_1574406450-44be141c7869cd3f45bef65537dae955.jpg

Dešimt dzeno minučių

Owen O'Kane
Galite įsigyti
„Dešimt dzeno minučių“ – knyga, padėsianti įveikti negatyvias mintis
 
Gyvenimas kartais būna sunkus, o situacijos — nevaldomos. Ar dažnai jaučiatės sugniuždyti ir nepajėgiate tam pasipriešinti? Gal nuolat nerimaujate, jaučiatės išsekę arba suirzę ir pikti? Galbūt šiuo metu patiriate karjeros ar santykių krizę? O galbūt kartais jaučiatės bejėgiai, beverčiai ar nepakankamai geri? Su užklumpančiais gyvenimo sunkumais ir nerimastingomis mintimis vieniems susidoroti kartais gali būti labai sunku, kartais neužtenka artimųjų, prireikia ir specialisto pagalbos.
 
Leidyklos „Jotema“ išleista psichoterapeuto Oweno O’Kane’o knyga „Dešimt dzeno minučių“ – tai paprastas, tačiau labai veiksmingas kognityvine elgesio terapija pagrįstas mąstymo vadovas, kuris padės nuraminti įsiaudrinusį protą ir suvaldyti šiuolaikinio gyvenimo įtampą. Rašytojas kviečia į savo kasdienę dienotvarkę įtraukti trumpas pertraukėles ir jų metu pasinaudoti rekomenduojamais meditacijos ir psichologijos metodais. Nesvarbu, kokia užimta ir įtempta būtų jūsų diena, „Dešimt dzeno minučių“ sugrąžins gebėjimą aiškiai mąstyti, reorganizuodama jums nenaudingus mąstymo šablonus. Knyga į vieną paprastą programą sujungia keturis terapinius modelius: sąmoningumą, kognityvią elgesio terapiją, psichoterapiją bei nujautrinimo akių judesiais ir pertvarkymo terapiją. Perskaitę šią knygą Jūs išmoksite: greitai suvaldyti mintis, sutelkti dėmesį ir išlavinti smegenų reakciją stresinėse situacijose, žalingus mąstymo modelius pakeisti jums naudingais, galiausiai – lavinti veiksmingesnius bendravimo būdus. Dalinamės šios knygos ištrauka.
 
Jūs nesate jūsų mintys
 
Ar dažnai patys sau dažnai pasakojame istorijas, nepagrįstas fak­tais ir nieko nepasakančias apie tikrąją mūsų, kaip žmonių, vertę? O tokiomis negatyviomis istorijomis, kuriomis tiki­me kaip tiesa, mes paprastai nesuabejojame. Todėl psichoterapeutas Owenas O’Kane’as kviečia susipažinti su būdais, padėsiančiais susitvarkyti su mums rimtą iššūkį metančiomis mintimis. 
 
Jūs tikriausiai dar pamenate, kad mūsų smegenys neretai užsiima atsitiktine veikla. Be to, mes dažnai vadovaujamės tam tikrais mąsty­mo modeliais, kurie per ilgesnį laiką tampa „norma“. Dažnai girdžiu tokius ir į juos panašius įdomius tei­ginius: „Esu didžiausias savo priešas“, „Nerimauju nuo pat gimimo“, „Sėkmė mane visada aplenkia“, „Visada užsitraukiu nemalones“, „Nesu patenkintas savimi“. Liūdna, bet dažnai kartojami tokie teiginiai gali virsti įsitikinimu. Arba savotiškomis pranašystėmis, kurios anks­čiau ar vėliau tampa tikrove. 
 
Kartą pasiteiravau jaunos trisdešimt vienų metų mo­ters vardu Sara, mirštančios nuo gimdos kaklelio vėžio, ką ji turėjo omenyje sakydama, jog norėtų atsukti laiką atgal. Jos atsakymas paliko man tokį didelį įspūdį, kokio ji ne­sitikėjo. Ji man atsakė: „Nesureikšminčiau niekų, būčiau ramesnė ir geranoriškesnė sau pačiai.“  Stabtelėkite ir pagalvokite, galbūt šie Saros žodžiai tin­ka ir jums? Kviečiu jus padaryti kelių minučių pertraukėlę ir pamąstyti: Ar nesureikšminate niekų? Ar išmintingai naudojatės laiku? Ar esate geranoriški sau? Atsakę į šiuos klausimus, užrašykite savo pastebėjimus (atminkite, kad šiose pratybose nėra teisingų ir neteisingų atsakymų). O dabar pamąstykite apie tai, ką norėtumėte daryti kitaip?
 
Kas diriguoja orkestrui — jūs ar jūsų mintys?
 
Kokie yra kognityvioje elgesio terapijoje (KET) taikomi metodai? Pastaroji akcentuojama mąstymo modelių įtaka mūsų emocijoms. Mūsų mąstyse­ną lemia kasdieniai įpročiai, arba požiūris į save, kitus ir pasaulį. Šis požiūris priklauso ne tik nuo mūsų gyvenimo patirties, bet ir nuo kertinių įsitikinimų, kuriuos formuoja šeima, kultūra, religija arba įvykiai. Jei norite suprasti kognityvioje elgesio terapijoje taikomus principus, įsivaizduokite trijų sluoksnių pyragą. 
 
Viršutinis sluoksnis — mūsų mintys. Tai atsitiktiniai vaizdiniai, istorijos, svajonės, kurie sukasi mūsų galvo­se, kartais ir be perstojo. Vidurinis sluoksnis — mūsų pažiūros. Iš esmės tai yra mūsų taisyklės, asmeniškos ir unikalios, kuriomis va­dovaujamės gyvenime. Mūsų pažiūrų visumą paprastai charakterizuoja vadinamosios „turėčiau“ arba „priva­lau“ prielaidos. Pavyzdžiui, „Aš turėčiau niekada neprieštarauti, aš privalau būti geras žmogus, aš privalau nenuvilti kitų.“ Apatinis sluoksnis — mūsų kertiniai įsitikinimai. Šir­dies balsas, kuris gali kartoti, kad esame bejėgiai ir be­verčiai, nepakankamai geri, nenusipelnę meilės ir pan.
 
Stulbinamą kognityvios elgesio terapijos naudą atskleidžia moksliniai tyri­mai, patvirtinantys, jog gerėjantis mūsų santykis su min­timis teigiamai veikia ir mūsų pažiūras, ir kertinius įsitiki­nimus. Tai, kas vyksta viršutiniame „pyrago“ sluoksnyje, prasiskverbia gilyn, į vidurinį ir apatinį jo sluoksnius. Vy­raujantys negatyvūs arba kritiški mąstymo modeliai skver­biasi gilyn ir dar labiau sustiprina mūsų neigiamą požiūrį bei kertinius įsitikinimus. Antra vertus, jei mūsų mąstymo modeliai tampa lankstesni, tai teigiamai veikia mūsų po­žiūrį. Jūs tikriausiai pastebėjote, kad aš vengiu termino „pozityvus mąstymas“, ir tai darau sąmoningai. Tiesą sa­kant, nesu pozityvaus mąstymo idėjos šalininkas. Netrukus paaiškinsiu kodėl. 
 
Kuo žalingas „pozityvus mąstymas“?
 
Psichoterapeutas Owenas O’Kane’as teigia, kad jam labiau patinka terminas „prisitaikantis mąsty­mas“. Mano manymu, jis leidžia tikėtis labiau realis­tiškų, konstruktyvesnių pokyčių. Gyvenimas kartais būna sunkus, ir neigti šį faktą beprasmiška. Gyvenime pasitaiko  situacijų, kai pozityviai mąstyti paprasčiausiai neįmanoma. Žmogui, patyrusiam milžinišką nuostolį ar baisią netektį, pasiūlymas mąstyti „pozityviai“ atrodytų žiaurus arba ne­jautrus. Patarimas „įžvelgti šviesiąją pusę“ jo dalios tikrai nepalengvintų. 
 
Praeityje, slaugydamas mirštančius ligo­nius, dažnai girdėdavau žmones, įskaitant profesionalus, vartojant pozityvias banalybes netgi situacijose be laimin­gos pabaigos. Nieko bendra su tikrove neturintys pozityvūs padrąsinimai dažnai neduodavo jokios naudos, o pacientai tokiais atvejais pasijusdavo taip, lyg jie būtų nepakanka­mai stengęsi, todėl nesugebėję „įveikti vėžio“, arba per ma­žai „žvelgę į šviesiąją pusę“, nors tuo tarpu prisitaikantis mąstymas dažnai duodavo didesnę naudą. Daug svarbiau padėti pacientams gyventi kaip įmanoma kokybiškesnį gy­venimą, atsižvelgiant į aplinkybes. Suprantu, kad desperatiškais atvejais labai svarbu at­rasti viltį, bet ji dažnai randama mokantis lankstumo pri­sitaikyti prie esamos situacijos ir gyventi tikrovėje, užuot pasidavus maginiam mąstymui ir svajojant apie tai, ko nie­kada nebus. 
 
Pasiūlymas mąstyti pozityviai ir tikėti esant pačiais gra­žiausiais, sėkmingiausiais ir nuostabiausiais visoje planetoje. žmonėmis ne kažin ką teduoda ir kasdieniame gyvenime. Kur kas naudingiau yra akcentuoti tikrąsias žmogaus stipry­bes ir potencialą. Tai labai aktualu vaikams, kuriems nuo pat mažens kartojama, kad jie taps naujaisiais davidais bec­khamais arba naomėmis campbell. Apklausos atskleidė, jog dau­guma vaikų nori užaugę būti garsūs. Bet statistika rodo, kad tą pasiekia tik labai mažas procentas. Todėl noriu pabrėžti, kad pertvarkant mūsų mąstymo klišes irgi labai svarbu va­dovautis platesniu, realistiniu požiūriu. 
 
Kaip pakeisti santykį su savikritiškomis mintimis?
 
Taigi kaip pakeisti savo santykį su mintimis? Kaip pavyzdį pateiksiu Džimio, kovojusio su stresu darbe, istoriją. Džimio tėvas buvo labai kritiškas, todėl na­muose dažnai buvo šaukiama ir pykstamasi. Tėvas nuolat grasindavo Džimiui ir vis tvirtino, kad sūnus esąs nieko vertas, todėl nieko nuostabaus, kad mokykloje jam labai nesisekė. Suaugęs Džimis nepasitikėjo savimi ir nuolat jau­tėsi esąs prastesnis už kitus. Susipažinus su juo, išaiškėjo trys svarbiausios jo mąstymo klaidos:
  • Dramatizavimas arba blogiausio scenarijaus laukimas. Kaskart, kai tik neįvykdydavo plano arba nesuspėdavo laiku atlikti darbo, Džimis būdavo tikras, kad jį atleis, nors kompanijoje, kurioje dirbo, daug kas neįvykdyda­vo plano, o be to, šioje kompanijoje jis dirbo jau dešimt metų ir nė karto jam nebuvo pasiūlyta išeiti.
  • Savikritika. Džimis buvo pernelyg savikritiškas dėl dar­bo ir savo gebėjimų.
  • Nepagrįsti spėjimai. Džimis dažnai neteisingai suprasda­vo savo viršininką, manydamas, kad šis jo atžvilgiu nu­siteikęs kritiškai.
    • Džimio gyvenimo patirtis formavo jo negatyvius mąstymo modelius ir požiūrį į save. Jis manė, kad kiekvienas, kuriam jis pavaldus, turėtų elgtis kaip jo tėvas. Įdomu tai, jog Džimis niekada neatkreipė dėmesio į šiuos faktus: jis buvo vienas iš penkių procentų geriausių kompanijos darbuotojų, viršininkas nebuvo nė karto jo kritikavęs, jis buvo labai sumanus ir gerai atliko savo pareigas. Džimis gyveno nuolat jausdamas įtampą, palaikomą jo praeities nulemtų mąstymo modelių ir interpretacijų. Atpažinęs šiuos modelius ir gilindamasis į juos, jis pradėjo vaduotis iš to, kas jam kenkia, ir mintis ėmė laikyti mintimis, o ne faktais.
  • Dažnai didžiausių problemų mums pridaro ne įvykiai mūsų gyvenime, bet šių įvykių interpretacijos. Atpažinę mūsų mąstymą veikiančias klišes, jas stebėdami ir iš jų vaduodamiesi, patiriame tikrą laisvę. Perskaitę „Dešimt dzeno minučių“ jūs sąmoningai identifikuosite žalingus mąstymo modelius ir, jų nevertindami, mokysitės juos paprasčiausiai stebėti iš šalies, leisdami jiems „dreifuoti pro šalį“. Tačiau tam, kad taip įvyktų, pirmiausia reikia atpažinti mąstymo modelius, kuriais vadovaujatės, o tai pradžioje, supratus, kokie stiprūs ir įkyrūs jie gali būti, stulbina. Patikėkite manimi, aš buvau pritrenktas, kai atpažinau kai kurias savo mąstymo klišes.