Dita. Paralelės
ISBN 9955-527-77-3
Jei esate užsibrėžę labai aiškią ribą tarp juoda ir balta, tarp praeities ir ateities, šiapus ir anapus — neskaitykite šios knygos. Neskaitykite ir tie, kurie tariatės Dievą suradę arba nė nebandėte jo ieškoti. Taip pat ir tie, kurie neabejoja, kad jų gentis, jų patirtis, tikėjimas, jų laimė ar nelaimė yra užvis svarbiausia.
Šioje knygoje subtiliai suderinti dokumentinės ir grožinės literatūros elementai. Autorė išmoningai kaitalioja laikus ir įvykius — tarpukario, karo, pokario gyvenimo epizodai mainosi su nūdienos žvilgsniu tie į vaikystės, tiek į šias dienas. Tokia stilistinė maniera suteikia galimybę meistriškai tapyti gyvus žmonių paveikslus, brėžti naujai atsiveriantį istorinį foną. Gilaus dramatizmo scenas, ypač susijusias su pačios autorės asmenine drama, keičia šviesus optimizmas, lyriniai atsivėrimai, ironijos ir autoironijos gaidos.
Šioje knygoje subtiliai suderinti dokumentinės ir grožinės literatūros elementai. Autorė išmoningai kaitalioja laikus ir įvykius — tarpukario, karo, pokario gyvenimo epizodai mainosi su nūdienos žvilgsniu tie į vaikystės, tiek į šias dienas. Tokia stilistinė maniera suteikia galimybę meistriškai tapyti gyvus žmonių paveikslus, brėžti naujai atsiveriantį istorinį foną. Gilaus dramatizmo scenas, ypač susijusias su pačios autorės asmenine drama, keičia šviesus optimizmas, lyriniai atsivėrimai, ironijos ir autoironijos gaidos.
Silvija Lomsargytė-Pukienė nėra naujokė literatūros baruose. Į Lietuvos rašytojų sąjungą ji buvo priimta kaip talentinga vertėja, mūsų skaitytojams pateikusi anglų ir amerikiečių literatūros klasikų ir iškiliausių XX a. rašytojų knygų. Tad gera meistrystė, įgyta dirbant su verstine literatūra, tapo puikiu pamatu ir jos originaliai knygai „Dita“, kurią perskaičiau su dideliu įdomumu ir jauduliu.
„Dita“ — tai ne šiaip prisiminimų knyga, tai autobiografinė dokumentinė novelių apysaka, o gal ir romanas. Skaitant išsyk patraukia du vaizdavimo planai: žvilgsnis į praeitį (tarpukaris, karas, pokaris) vaikystės akimis ir šiandienos. Šie planai persipina labai natūraliai, meistriškai tapant gyvus žmonių paveikslus, brėžiant labai tikslų, naujai atsiveriantį istorinį foną. Gilaus dramatizmo scenas, ypač susijusias su pačios autorės asmenine drama, keičia šviesus optimizmas, lyriniai atsivėrimai, ironijos ir autoironijos gaidos.
Nemaža turime prisiminimų knygų, tačiau Silvijos Lomsargytės-Pukienės Dita, autorės ilgai brandinta ir sukurta atvira širdimi, neturiu abejonės, atkreips skaitytojų dėmesį ir, kaip reta, faktų bei mūsų kultūros žmonių (ir „eilinių“ taip pat!) paveikslų pakylėjimu į tikras meno aukštumas. Drįstu manyti, kad šios knygos pasirodymas gali tapti nemenku mūsų kultūros ir literatūros įvykiu.
Vytautas Bubnys
