Top 10 Naujos knygos kalejimo-gydytoja_1600253012-471642eb669afaf11164eb66c26d556c.jpg
Skaityti ištrauką

Kalėjimo gydytoja

Dr. Amanda Brown
Iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė
15x22x2,2 cm, 256 p., kietas viršelis,
Jotema, 2020 m.
ISBN 978-9955-13-943-0
9,50 €
x
Laikas, kurį daktarė Amanda Brown praleido žinomuose Didžiosios Britanijos kalėjimuose. Tai tikra, autentiška, labai nuoširdi istorija ir perkamiausia The Sunday Times autobiografija.

Šie siaubą keliantys, širdį veriantys ir stebinantys pasakojimai, pacientai ir negalavimų atvejai atspindi jos darbą kalėjime.

Smurtas. Narkotikai. Savižudybės. Sveiki atvykę į „Kalėjimo gydytojos“ pasaulį.

Dr. Amanda Brown pirmiausia gydė kalinius liūdnai pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės jaunųjų nusikaltėlių pataisos namuose, vėliau — žinomame Vormvudo Skrabse ir galiausiai — didžiausiame Europoje moterų kalėjime Bronzfilde.

Gydytoja tapo stebėtinų nėštumų ir baisių protestų, smurtinių išpuolių prieš kalinius ir širdį veriančių savižudybių liudininke.

Stebėtinuose, įkvepiančiuose memuaruose Amanda prisimena istorijas, pacientus ir negalavimų atvejus, padėjusius sėkmingai klostytis gydytojos karjerai, nors daugelis iš mūsų jau verčiau norėtų apie tokius pamiršti.

Ji vis dar gydo kalinius, nekreipdama dėmesio į jų nusikaltimus.
 

Dr. Amanda Brown dirba bendrosios praktikos gydytoja didžiausiame moterų kalėjime Europoje — Bronzfilde. Ji daugelį metų buvo Nacionalinės sveikatos tarnybos gydytoja, tačiau atsisakė šių pareigų ir įsidarbino įkalinimo įstaigose. Teikė gydymo paslaugas nepilnamečių pataisos namuose, vėliau persikėlė į vyrų kalėjimą — Vormvudo Skrabsą, o galiausiai atsidūrė Bronzfilde, kur darbuojasi iki šiol. „Kalėjimo gydytoja“ — pirmoji gydytojos knyga.

Istorijoms netrūksta humoro ir didelio susirūpinimo kalinčių pacientų gyvybėmis. Tai skvarbi ir kupina užuojautos knyga, kurioje aprašomi sudėtingi ir sugriauti kai kurių kalinių gyvenimai. Tai kruopščiai parašyta, informatyvi ir įtraukianti knyga. 
The Mail on Sunday
 
Čia ne tik stebinančios anekdotinės situacijos, bet ir didesnį pasitenkinimą teikiančios gydytojo profesijos subtilybės, dirbant su kaliniais, kurie siunčia jai padėkos laiškus, spinduliuojančius viltį. 
* i Newspaper
 
Istorijos bribloškiančios ir keliančios šiurpą, nors, tiesą sakant, daugelis jų nepakeliamai liūdnos, o kai kurių aprašymus ganėtinai sunku skaityti nekrūptelėjus. Visa tai sušvelnina dažni vilties ir humaniškumo proveržiai, nes kitaip tai būtų tik niūrus žmonių iš žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo vaizdavimas.
* The Telegraph
 
Knygoje aprašomi visi kalėjimo gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai su širdį šildančiu atvirumu, kuris priverčia išsižioti iš nuostabos.
* Sunday Express S Magazine
Rašytoja Amanda Brown: „Kalėjime leidau laiką su žudikais, iškrypėliais ir padegėjais, nors kai kurie iš jų buvo tikrai mieli žmonės“

Žudikai, pagrobėjai, narkomanai, sukčiai ir padegėjai — tai kita, nematoma, visuomenės dalis ir kalėjimo gydytojos Amandos Brown pacientai. Knygos „Kalėjimo gydytoja“ autorė  dirba Bronzfildo kalėjime, Anglijoje, kuris yra didžiausias moterų kalėjimas Europoje. Jame kali daugiau kaip 500 moterų. Viena iš jų — ekstremistė Roshonara Choudhry, kuri 2010-aisiais peiliu sunkiai sužeidė Jungtinės Karalystės parlamento narį Stepheną Timmsą. Kita žinoma kalinė — Maireada Philpott, kartu su savo vyru Micku nuteista už sukeltą gaisrą, kurio liepsnose žuvo šeši jų vaikai. Taip pat Karen Matthews, suvaidinusi savo dukros Shannon pagrobimą. Dirbdama kalėjime Amanda stengiasi atsiriboti nuo savo pacienčių padarytų nusikaltimų, mėgina pamatyti šviesiąją kiekvienos moters asmenybės pusę. „Mano darbas nėra nuteisti kalines, tai daro kiti žmonės. Aš esu čia tam, kad rūpinčiausi jomis. Tačiau kalėjime kartais susitinku su moterimis, įvykdžiusiomis tokius šokiruojančius nusikaltimus, kad tampa labai sunku nekreipti į juos dėmesio“, — teigia ji.

„Jotemos“ leidyklos neseniai išleistoje knygoje „Kalėjimo gydytoja“ Amanda Brown,  dviejų vaikų motina bei gydytoja, pasakoja, kaip stipriai ją sukrėtė vienas susitikimas su nuteistąja. Kalinė, kurią rašytoja vadina Hannah, buvo kaltinama savo vaiko nužudymu. Gydytoja prisipažįsta, kad, išgirdusi šios moters istoriją, pasijautė klaikiai. Kalbėdama apie įkalintąją, ji neslėpė emocijų: „Ši istorija suspaudė man krūtinę. Iškart pagalvojau apie savo brangius sūnus ir begalinę meilę, kurią jiems jaučiu.“ Nužudymo dieną Hannah, beveik trisdešimties metų moteris, atvyko į nuovadą ir pareigūnams prisipažino, kad įvykdė žiaurų nusikaltimą, nes norėjo išgelbėti savo sūnų nuo pragariško gyvenimo.

Kalėjimas tarsi prieglobstis

Amanda susitiko su Hannah sveikatos apžiūros skyriuje, kuriame girdisi triukšmas iš kalinių kamerų (nenutrūkstami klyksmai, puodelių ar batų daužymai), lyg būtum siaubo filme. Gydytoją labiausiai šokiravo, kad Hannah, priešingai nei dauguma įkalintų moterų, laikėsi labai ramiai. „Aš vis dar jaučiausi klaikiai. Negalėjau atsiriboti nuo siaubo, kurį jai teko patirti, ir to, kaip jos vargšas sūnelis turėjo kentėti.“ Vis dėlto Amanda dažniausiai nenori girdėti visų detalių apie pacienčių padarytus nusikaltimus: „Negaliu apie tai galvoti. Net jei žmogus yra pedofilas, stengiuosi išmesti tai iš galvos.“

Nuolat girdėdama protu nesuvokiamus moterų pasakojimus, ji pastebi: „Istorijos, dėl kurių jos pateko į kalėjimą, įprastai itin liūdnos. Geriau susipažinęs su žmogumi imi suprasti, kad dalis nuteistųjų — gan mieli žmonės, kurie tiesiog gyveno sunkų gyvenimą.“ „Kalėjimo gydytojos“ autorės teigimu, dauguma moterų netgi prašo teisėjų skirti laisvės atėmimo bausmę, nes, jų manymu, kalėjime jaučiasi saugesnės. Nusikaltusios moterys, pasak jos, yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių.

Vis dėlto moterys sudaro vos 5 % visų Anglijos ir Velso kalinių. Dauguma jų yra patekusios į užburtą smurto ir narkotikų ratą, o didelė dalis net neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Apskritai daugiau nei pusę kalinių, paleistų iš Bronzfildo kalėjimo, tampa benamėmis. Vidutinė jų gyvenimo trukmė — 43 metai.

Rašytoja Amanda Brown iš pradžių dirbo bendrosios praktikos gydytoja. Vėliau septynerius metus rūpinosi kaliniais Londono kalėjime Vormvudo Skrabse, o galiausiai persikėlė į Bronzfildą. Ji prisipažįsta, kad šis darbas jai atvėrė akis: „Prieš pradedėdama dirbti kalėjimuose maniau, kad egzistuoja geri ir blogi žmonės. Pastarąją žmonių grupę įsivaizdavau kaip stereotipinių blogų veikėjų sąrašą: nuo žiaurių psichopatų iki smulkių nusikaltėlių. Tačiau realybė pasirodė kur kas sudėtingesnė.“

Užburtas narkotikų ratas ir trūkstamos lėšos reabilitacijai

Tarp narkomanių, kurias reguliariai konsultuoja, autorė buvo praminta „Mama Brown“. Rašytojos teigimu, jos ryšys su priklausomais nuo kvaišalų asmenimis yra šiltas — ji nevengia kalinių apsikabinti, kartu pasijuokti. Dauguma moterų tarp keturių kalėjimo sienų tampa artimesnės. Visgi kalėjimo darbuotojų jos vadinamos „nuolatinėmis skraiduolėmis“, nes, vos išėjusios iš kalėjimo, grįžta atgal. Maždaug trečdalis kalinių įkalinamos trims ar mažiau savaičių, tačiau yra nuolat grąžinamos — tai per trumpas laikas, kad būtų galima nustatytu emocines ar priklausomybės problemas. Pasak Amandos Brown, „daugumos šių moterų gyvenimai yra tokie chaotiški, kad kalėjimas joms tampa prieglobsčiu. Tačiau tai ne pati geriausia vieta gyventi“.

Vis dėlto rašytoja teisminėje sistemoje įžvelgia ir problemų: „Valstybė skiria daug lėšų kalinėms apgyvendinti, tačiau būtų kur kas geriau tuos pinigus skirti jų reabilitacijai. Nors egzistuoja tam skirtos institucijos, bet to nepakanka.“ Viena didžiausių problemų kalėjimuose —   narkotikai. „Negaliu pakęsti kvaišalų, vienos paklausiausių prekių kalėjime. Kadangi moterų negalima nuodugniai apieškoti, įvairius daiktus jos gali lengvai paslėpti atitinkamose savo kūno vietose. Nežinomybė, ką dar kalinės vartoja be gydytojų paskirtų vaistų, kelia didelį pavojų.“ Iš tiesų, statistika nedžiugina: beveik pusė nuteistųjų moterų Didžiojoje Britanijoje užsiima narkotikų platinimu, tuo tarp vyrų — dvidešimt du procentai. Netgi 39 % moterų pakliūva į kalėjimus jau turėdamos priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jei kalbėtume apie platinimą, anot rašytojos, kalinių išradingumui nėra ribų: kartą viena gauja narkotikus prisiuvo prie nudvėsusių žiurkių ir permetė jas per kalėjimo sienas.

Skysto pavidalo metadonas — vaistas, padedantis sumažinti abstinencijos simptomus, kurį Amanda išrašo nuo heroino priklausomiems pacientams, dažnai yra nelegaliai mainomas ir platinamas kalėjimo viduje. Gydytoja sako apie tai žinanti: „Girdėjau, kad neseniai viena moteris, prieš gaudama metadono, į burną įsikišo higieninį tamponą, norėdama į jį sugerti vaistą, kad vėliau šį galėtų parduoti.“

Didelę kalėjimo gydytojos darbo dalį sudaro būtent narkomanų gydymas: kiekvienam pacientui pritaikoma individuali metadono dozė ir taip siekiama padėti atsikratyti priklausomybės nuo heroino. Jos žodžiais tariant, 99 pacientai narkomanų, gydomų nuo ilgametės priklausomybės kvaišalams, paprastai nebegali nustoti vartoti — nutraukus narkotikus, jų būklė dažnai smarkiai suprastėja. Gydytojos manymu, daugybė moterų bijo nustoti vartoti narkotikus, suvokdamos, kad su blaivumu grįžta ir siaubingi gyvenimo prisiminimai. Jos vartoja kvaišalus tam, kad savyje užgniaužtų dalykus, kuriuos mieliau pamirštų.

Ar galimi pokyčiai moterų įkalinimo įstaigose?
 
Be abejonės, koronavirusas irgi daro paveikė gyvenimą įkalinimo įstaigoje. Moterys daugiau laiko praleidžia kamerose, o pasimatymus ilgam laikui tenka sustabdyti. Kalėjimo darbuotojams, kaip ir gydytojai Brown, atvykus į vietą, yra pamatuojama kūno temperatūra, o judėjimas įstaigos patalpose smarkiai apribotas. Nepaisant to, „nors kalėjimo moterims šiuo metu labai sunku, tačiau jos neįtikėtinai gerai susitvarko su dabartine situacija. Dar niekada nemačiau tiek daug padėkos atvirukų sveikatos skyriuje — tai glosto širdį“.

Amanda įsitikinusi, kad dauguma jos pacienčių neturėtų būti įkalintos. Daugybė moterų tampa siaubingų aplinkybių aukomis ir net 18 tūkstančių vaikų per metus atskiriami nuo motinų, kai šios privalo atlikti laisvės atėmimo bausmę. 65 tūkstančiai svarų — tiek per metus kainuoja išlaikyti vieną moterį Bronzfildo kalėjime. Kalėjimo gydytoja tai vertina kritiškai: „Mano nuomone, dalį pinigų vertėtų skirti bendruomenių reabilitacijos ir moterų centrams.“ Neretai moterys atvyksta atlikti tik dviejų ar trijų savaičių bausmę, bet tai yra per trumpas laikas, kad joms būtų suteikta būtina pagalba. Atlikusios bausmę jos dažniausiai grįžta gyventi į gatvę, prie savo senų blogų įpročių ir priklausomybės nuo kvaišalų, todėl būna išsiunčiamos atgal į kalėjimą. Tai tarsi nenutrūkstantis ratas.

Rašytojos manymu, moterų kalėjime išgirstamos istorijos sukrečia, todėl ji ir inicijuoja įkalinimo įstaigų reformas bei prisideda prie benamių labdaros organizacijų — taip siekia pokyčių. „Aš žvelgiu į veidus žmonių, kurie yra liūdnos nusikaltimų statistikos dalis, girdžiu jų realias kraupias istorijas. Manau, tai gana galingas ginklas, kuriuo būtų galima kovoti už moteris, prieglobstį randančias įkalinimo įstaigose.“

Goda Gavėnaitė