Kukockio kazusas

Romanas „Kukockio kazusas“ — žymios medikų giminės palikuonio Pavelo Kukockio, pokarinėje Stalino epochoje Maskvoje vadovavusio Akušerijos ir ginekologijos katedrai, šeimos istorija. Genetikos mokslo sutriuškinimas, garsioji Lysenkos pseudomokslo avantiūra, vadinamoji „gydytojų byla“, areštai ir lageriai, Stalino laidotuvės — šiame dramatiškų įvykių fone profesorius Kukockis nesėkmingai kovoja už tai, kad būtų atšauktas legalių abortų draudimas. Po tradiciniu epiniu šeimos kronikos pasakojimu, į kurį įsiterpia pomirtinio gyvenimo vizija ir Biblijos motyvai, juntamai glūdi giluminis filosofinis romano sluoksnis su amžinaisiais žmogiškosios egzistencijos klausimais apie gimimo, mirties ir meilės paslaptis.

Liudmila Ulickaja (g. 1943) savo pirmąją apsakymų knygą išleido palyginti vėlai, 1994-aisiais, bet vos per dešimtmetį tapo tikra naujosios rusų literatūros žvaigžde ir tarptautinio lygio įžymybe. Tiesa, iš pradžių jos populiarumas užsienyje (Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje) augo greičiau nei tėvynėje. Netgi pirmasis apsakymų rinkinys pirmiau pasirodė Prancūzijoje, o tik paskui originalo kalba išėjo Rusijoje... Antroji rašytojos knyga, apysaka „Sonečka“, 1996-aisiais pelnė prestižinę Medicis premiją irgi Prancūzijoje — kaip geriausias prancūzų kalba pasirodęs užsienio autoriaus literatūros kūrinys. Vis dėlto pats stambiausias ir tituluočiausias rašytojos kūrinys — „Kukockio kazusas“, 2001 m. apdovanotas Booker premija kaip geriausias metų romanas rusų kalba. Šis romanas lietuviškai išleistas 2006 m. 2007 m. — novelių knyga „Ievos dukros“.