Linkolno greitkelis

Amor Towles
Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas
15x22x3,9 cm, 560 p., kietas viršelis,
Jotema, 2022 m.

ISBN 978-609-490-153-9
9,50 €
x
Galite įsigyti
New York Times bestseleris, Oprah Daily, Time, NPR, The Washington Post ir Baracko Obamos Metų knyga.

Bestselerių A Gentleman in Moscow („Aristokratas Maskvoje“) ir Rules of Civility („Gero tono taisyklės“) autorius, užburiančio, įmantraus romano meistras grįžta su elegantišku ir dėmesį prikaustančiu romanu, kurio veiksmas vyksta 1954-ųjų Amerikoje.

Aštuoniolikmetis Emetas Votsonas buvo nuteistas už netyčinę žmogžudystę ir penkiolika mėnesių praleido nepilnamečių auklėjamojoje darbo stovykloje. 1954 metų liepą, lydimas stovyklos viršininko, jis parvyksta namo į Nebraską. Emeto motina seniai dingusi, tėvas ką tik miręs, o bankas anuliavęs įkeisto šeimos ūkio išpirkos teisę. Vaikinas ketina kartu su savo aštuonerių metų broliuku Biliu keliauti į Kalifornijos valstiją ir ten pradėti naują gyvenimą. Tačiau paaiškėja, kad pasislėpę viršininko automobilio bagažinėje pas Emetą atvyko du pasprukę iš darbo stovyklos vaikino bičiuliai. Jie ir surezga Emetui naują planą, kuris juos išves į lemtingą kelionę visiškai priešinga kryptimi, į Niujorką...
 
Išmintinga ir pašėlusiai linksma... persmelkta šviesos, sąmojo, jaunatviškumo.
* The New York Times Book Review

Tai pasakojimas apie viltį, draugystę ir bendrystę, kurių šiais laikais mums labai reikia... Visi aštuoni literatūriniai portretai yra neįtikėtinai ryškūs... Amoras Towlesas — vienas iš tų autorių, kurie pretenduoja tapti mūsų kartos Steinbecku, ir [...] manau, kad „Linkolno greitkelis“ taps literatūros klasika, skaitoma dar daugelį metų.
* Jenna Bush Hager, Read With Jenna Book Club

Tikras nutrūktgalviškas nuotykis... Tik įženkite į šią žavią tour de force trasą ir, apžavėti Towleso išmonės bei gyvo pasakojimo, neištrūksite iki pabaigos. „Linkolno greitkelis“, elegantiškai sukonstruotas [...] ir turtingas fantastiškais charakteriais, teikia tikrą pasimėgavimą... Jame apstu literatūrinių digresijų, magiškų triukų, liūdnų sagų, atpildo motyvų ir keblių istorijų apie sąskaitų suvedimą.
NPR.org
Amor Towles, šiuo metu su žmona ir dviem vaikais gyvenantis Manhatane, gimė ir užaugo Bostone, baigė Jeilio koledžą, Stenfordo universitete įgijo anglų kalbos ir literatūros magistro mokslinį laipsnį. Daugiau kaip dvidešimt metų dirbęs viename Manhatano investicinių bankų, šiuo metu visą savo laiką skiria kūrybai. Jo pirmasis romanas, „Rules of Civility“, išleistas 2011 m., tapo New York Times bestseleriu, o Wall Street Journal jį išrinko viena geriausių 2011 m. knygų. Kompanija „Lionsgate“ pagal ją kuria kino filmą, o jo vertimas į prancūzų kalbą 2012 m. pelnė Prix Fitzgerald. Antrasis autoriaus romanas, „Aristokratas Maskvoje“ (A Gentleman in Moscow), išleistas 2016 m., taip pat tapęs New York Times bestseleriu, įvairių leidinių, Chicago Tribune, Miami Herald, Philadelphia Inquirer, St. Louis Dispatch ir NPR, išrinktas viena geriausių 2016 m. knygų. Šiuo metu jau išleista milijonas šio romano kopijų. Abi autoriaus knygos išverstos į daugiau kaip penkiolika kalbų.
— Iškart po „Aristokrato Maskvoje“ pradėjote rašyti kitą romaną, „Linkolno greitkelį“...
 
— Baigęs rašyti bet kurį romaną, jaučiu norą pasukti visai nauja kryptimi. Štai kodėl, parašęs knygą „Gero tono taisyklės“, pasakojančią apie jaunos moters, siekiančios aukštesnio socialinio statuso Niujorke, vienus gyvenimo metus, nekantravau pradėti rašyti „Aristokratą Maskvoje“ — apie viską praradusio ruso aristokrato tris gyvenimo dešimtmečius. „Linkolno greitkelis“ man vėl leido pakeisti kryptį, nes šiame romane sutelkiau dėmesį į aštuoniolikmečio vaikino kelionę per Ameriką XX a. šeštajame dešimtmetyje, trunkančią vos dešimtį dienų.

Tokios permainos mane priverčia pakoreguoti beveik visus kūrybos aspektus. Pasirinkęs kitą vietovę, laikotarpį ir veikėjus, taip pat turiu pakeisti ir pasakojimo perspektyvą, balsą ir stilistiką, kad viskas atitiktų žmones tam tikrose situacijose ir tam tikru laiku. Lygiai taip pat, pakeitus pasakojimo trukmę — nuo vienerių metų iki trisdešimties, nuo trisdešimties metų iki dešimties dienų, — keičiasi ir pasakojimo struktūra, ir tempas, ir temos vystymas.
 
— Kaip kilo „Linkolno greitkelio“ idėja?
 
— Aš visuomet pradedu nuo paprastos idėjos, į galvą šovusios metaforos, kurią galima užrašyti vienu sakiniu. Metams bėgant, vis sugrįžtu prie tos idėjos, įsivaizduoju veikėjus, vietoves, įvykius ir galiausiai prirašau kelis sąsiuvinius, kol iš lėto viską pradedu suvokti kaip vientisą istoriją. Taigi, prisėdęs rašyti pirmą skyrių, jau būnu kelerius metus apie jį mąstęs.

Šiaip jau puikiai prisimenu, kur buvodavau pradėjęs svarstyti pirmines ankstesnių savo knygų idėjas. 1990 metais, galvodamas apie romaną „Gero tono taisyklės“, svečiavausi draugo namuose Long Ailande ir žiūrinėjau Volkerio Evanso portretų kolekciją — fotografijas paslėpta kamera Niujorko metro, kai jų autorius buvo beveik keturiasdešimties. 2008 m., mąstydamas apie „Aristokratą Maskvoje“, lankiausi viešbutyje Ženevoje. Tačiau niekaip nepamenu, kur buvau ir ką dariau pradėdamas kurti „Linkolno greitkelį“. Tik prisimenu, kad daugiau kaip prieš dešimtmetį buvo į galvą įstrigusi mintis apie garbingą jaunuolį, iš jaunimo pataisos darbų programos vežamą namo, į šeimos ūkį. Ir tuomet netikėtai paaiškėja, kad pasislėpę prižiūrėtojo automobilio bagažinėje kartu su juo atvyko dar du jauni kaliniai.
 
— Taigi, ką galėtumėte pasakyti apie juos, knygos personažus, ir jų lūpomis kalbančius besikeičiančius pasakotojus?
 
— Planuodamas „Linkolno greitkelį“ iš pradžių norėjau pasakoti istoriją iš dviejų besikeičiančių perspektyvų: Emeto (trečiuoju asmeniu) ir Dačio (pirmuoju asmeniu). Atrodė natūralu sugretinti dvi skirtingas asmenybes, jų auklėjimą ir vertybes, ir, plačiau žiūrint, du skirtingus amerikiečio tipažus.

Bet rašant knygą kitų veikėjų balsai taip pat pasidarė svarbūs, neretai jie ėmė perimti pasakotojo vaidmenį, tarsi patys prašėsi būti išgirsti. Pirmiausia — tai pastorius Džonas ir Ulisas, tuomet Selė ir Vulis, galiausiai Abakas ir Bilis. Dabar, kai knyga baigta, net negaliu įsivaizduoti, kad ji būtų buvusi parašyta tik iš Emeto ir Dačio pasakojimo perspektyvų.
 
— Kaip paaiškintumėte gana neįprastą knygos kompoziciją, jos struktūrą?
 
— Kaip romanistas ir skaitytojas skiriu daug dėmesio pasakojimo struktūrai. Tiek „Gero tono taisykles“, tiek „Aristokratą Maskvoje“ rašiau turėdamas mintyse labai tikslias struktūras (pirmasis romanas apima laikotarpį nuo vienų Naujųjų metų iki kitų, kitas — trisdešimt dvejus metus). O rašydamas „Linkolno greitkelį“ nuo pat pradžių įsivaizdavau istoriją, trunkančią vos dešimt dienų.

Pradėjęs rašyti knygą, buvau ją suskirstęs į dalis, pavadintas „Pirma diena“, „Antra diena“, „Trečia diena“ ir t. t. Bet beveik įpusėjęs pirmąjį juodraštį jaučiausi nusivylęs. Knyga atrodė griozdiška, su nepaslankiomis, lėtai besivystančiomis ar nukrypusiomis nuo temos dalimis. Dienų dienas praleidęs prie juodraščio trūkumų staiga supratau, kad knyga nebuvo tiesiog dešimtį dienų trunkanti istorija ir kad laikas joje turėtų būti skaičiuojamas atbuline tvarka. Todėl grįžau į pradžią ir knygos dalių pavadinimus pakeičiau į „Dešimt“, „Devyni“, „Aštuoni“ ir t. t. Tai man padėjo išsiaiškinti, kas turi būti istorijoje ir kaip ji turi būti pasakojama. Ėmęs dalis skaičiuoti atbulai, maniau, kad galiausiai vis vien grąžinsiu ankstesnius jų pavadinimus. Vis dėlto baigęs rašyti pirmąjį juodraštį nusprendžiau, jog skaitytojas nusipelno patirti tą patį, ką ir aš: žinoti, kad istorija nesibaigs abstrakčiai, bet diena iš dienos judės prie neišvengiamos pabaigos.
 
— Kai kuriais atžvilgiais „Linkolno greitkelis“ primena auklėjamąjį romaną, tačiau jo veikėjų virsmas iš vaikystės į pilnametystę, atrodytų, turintis tęstis ne vienerius metus, čia suspaustas iki keleto dienų. Ar galite pakomentuoti?
 
— Kol vaikai dar maži, tradicinė šeima yra itin stiprus socialinis vienetas (net ir tuomet, kai šeima turi problemų). Santykiai tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų formuoja įpročius, elgesį, požiūrius ir emocijas. Bet paskutiniaisiais atžalų paauglystės ir pirmaisiais pilnametystės metais šeimos ūkis natūraliai ir netgi tikslingai atsipalaiduoja. Jaunuoliams išvykus mokytis į koledžą, pradėjus savo karjerą ir galiausiai susituokus, jų dėmesys nukrypsta nuo šeimos, kurioje jie užaugo, į pasaulį, kurį jiems teks susikurti patiems.

„Linkolno greitkelis“ tikrai yra apie šį virsmą, ir romane jis pateikiamas labai koncentruota forma. Emetas, Dačis, Vulis ir Selė — visi išgyvena perėjimą iš šeimos struktūros, kurioje jie užaugo, į nepažįstamą pasaulį, kurį formuojasi patys su visais šio virsmo iššūkiais ir galimybėmis, visomis įžvalgomis ir iliuzijomis.
 
— Kitas romano akcentas, atrodo, yra kontrastuojančios veikėjų moralės normos...
 
— Knygoje etika yra glaudžiai susijusi su jau minėtu perėjimu iš vaikystės į pilnametystę. Pradėję savarankišką gyvenimą jaunuoliai neišvengiamai turi įtvirtinti asmenines moralės normas, juos lydėsiančias ateityje. Aš domiuosi, kas formuoja tas moralines normas. Kiek įtakos joms daro mūsų visuomenė, bendros tradicijos ir papročiai, apibrėžiantys mūsų bendruomenę? Ar mūsų tėvai daro įtaką besiformuojančioms moralės normoms, ar moko priešintis blogybėms? Ar dalį mūsų moralės normų formuoja istorijos, nesvarbu, girdėtos ar perskaitytos knygose? Ir kiek tas normas formuojamės patys, pasitelkdami savo instinktus ir kasdieninę patirtį?
 
— Kaip galėtumėte apibūdinti savo rašymo procesą?
 
— „Linkolno greitkelio“ rašymo procesas buvo lygiai toks pat, kaip ir kitų mano knygų. Kaskart jis užtrunka kelerius metus. Galiausiai susiplanuoju visas realijas, vietoves, veikėjus ir įvykius, skyrius po skyriaus, nuo pirmųjų puslapių iki pat paskutinės scenos.

Galbūt rūpestingas knygos planas reikalingas tam, kad atlaisvinčiau vaizduotę rašydamas pačią knygą. Kadangi turiu parengtą detalų planą, pradėdamas skyrių galiu savęs nebeklausinėti, kokioje vietovėje vyks veiksmas ir kokie bus pagrindiniai įvykiai. Galiu susitelkti į psichologinius akimirkos niuansus, kalbos vaizdingumą ir į tai, kas išnyra iš mano pasąmonės.

Rašydamas pirmąjį juodraštį, su niekuo juo nesidalinu. Bet, jį užbaigęs ir sutvarkęs, duodu perskaityti žmonai, savo redaktoriams Niujorke bei Londone ir keliems draugams, prašydamas grįžtamojo ryšio per kelias savaites. Tada pasinaudoju jų skirtingais atsiliepimais, kad apmąstyčiau knygos stipriąsias ir silpnąsias vietas, ir pradedu taisymo procesą. Paprastai peržiūriu ir koreguoju knygą nuo pradžios iki galo bent du kartus ir tik tada ji pasiekia skaitytoją.
 
— Minėjote, kad savo knygas rūpestingai planuojate. Ar rašant neiškyla kokių nors netikėtumų?
 
— Rašydamas skyrius, nuolatos tikrinu arba papildau antrą plano pusę, kad geriau suprasčiau savo istoriją. Prisitaikau prie netikėtumų, iškylančių darbo metu.

Pastarojo romano atveju, didžiausias netikėtumas buvo pats Linkolno greitkelis. Kai sumaniau šią istoriją, nė nenutuokiau, kad jis egzistuoja. Užtikau jį netyčia, žemėlapyje braižydamas maršrutą, kuriuo veikėjai turėjo išvažiuoti iš Nebraskos. Kai sužinojau greitkelio istoriją ir tai, kad jis driekiasi nuo Taimso aikštės iki San Fransisko, negalėjau patikėti, kaip man pasisekė. Beveik iš karto Linkolno greitkelis papildė arba pakeitė daugelį knygos temų ir įvykių.

Kitas atsitiktinis atradimas siejasi su knygoje esančia nuotrauka. Nors prieš rašydamas knygą vengiu ieškoti informacijos, man patinka patyrinėti medžiagą baigus pirmąjį juodraštį, kad patikslinčiau detales arba atrasčiau naujas gijas galimiems papildymams. Todėl, baigęs rašyti pirmąjį „Linkolno greitkelio“ juodraštį, nusprendžiau užmesti akį į laikraščio New York Times numerius, išėjusius per tą dešimtį dienų, kai vyksta knygos veiksmas, t. y. nuo 1954 metų birželio dvyliktos iki dvidešimt pirmos dienos. Kai peržiūrinėjau pirmuosius laikraščių puslapius, mane nustebino skelbimas birželio 14-ąją, esą rytojaus dieną mieste bus dešimčiai minučių stabdoma visa veikla — kaip dalis branduolinės atakos imitacijos. Nekantraudamas sužinoti, kas gi nutiko kitą dieną, susiradau birželio 15-osios numerio pirmąjį puslapį ir ten pamačiau visiškai tuščios Taimso aikštės nuotrauką. Kadangi būtent toje vietoje ir prasideda Linkolno greitkelis, visa tai pasirodė kaip didžiulis sutapimas, kurio negalėjau ignoruoti. Todėl pridėjau skyrių, kuriame Vulis skaito senas antraštes.
 
— Ar esama kokio nors ryšio tarp „Linkolno greitkelio“ ir kitų jūsų knygų?
 
— Nors rašydamas knygą kaskart mėgstu rinktis naują kryptį, tarp mano knygų visuomet esama vienokio ar kitokio konkretaus ryšio. Šiuo požiūriu „Linkolno greitkelis“ labiausiai susisieja su romanu „Gero tono taisyklės“ per jų personažus: Volesas (Vulis) Martinas yra Voleso Volkoto iš „Gero tono taisyklių“ sūnėnas.

„Linkolno greitkelio“ antroje pusėje Vulis padovanoja Biliui seną pareigūno laikrodį, kuris Volkotų šeimoje buvo perduodamas iš kartos į kartą. Vulis paaiškina, kad laikrodžio ciferblatas yra juodas su baltais skaičiais (atvirkščiai nei įprasto laikrodžio), todėl mažesnė tikimybė, kad jis patrauks snaiperių dėmesį. Pastabūs mano knygų skaitytojai atpažins šį laikrodį iš „Gero tono taisyklių“. Tame romane Volesas, 1938 metais besiruošdamas palikti Niujorką dėl pilietinio karo Ispanijoje, su Katia renka kalėdines dovanas, kad jo šeimai jos būtų pristatytos gruodžio mėnesį. Paskutinioji Voleso ruošiama dovana yra pareigūno laikrodis, kurį jis nusiima nuo riešo ir suvynioja savo mažajam bendravardžiam sūnėnui. „Gero tono taisyklėse“ taip pat svarbi ir Volkoto vasarvietė Adirondako kalnuose — kaip nuošali vieta, kur Katia atvyksta susitikti su Tinkeriu.