Į rytus nuo Edeno

John Steinbeck
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
15x22x5,3 cm, 752 p., kietas viršelis,
Jotema, 2021 m.

Knyga išspausdinta labai kokybiškame Munken Premium popieriuje
kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu.
ISBN 978-609-490-045-7
24,50 €
x
Galite įsigyti

„Papasakosiu didžią istoriją — gėrio ir blogio, stiprybės ir silpnumo, meilės ir neapykantos, grožio ir bjaurumo. Pabandysiu parodyti, kad šie pradai yra vienas nuo kito neatsiejami, — apie savo svarbiausią kūrinį kalbėjo Nobelio premijos laureatas Johnas Steinbeckas. — Tai knyga, kurios aš visada norėjau, dėl kurios stengiausi, meldžiausi, kad galėčiau ją parašyti.“

„Į rytus nuo Edeno“ laikomas vienu iš klasikinės Amerikos literatūros šedevrų. Pasakojimas vyksta XX a. pradžioje auksiniame Salinaso slėnyje, Kalifornijoje. Romane vaizduojamos dvi dinastijos — Traskai ir Hamiltonai, iš kurių kilęs pats J. Steinbeckas, — ir trys kartos, nuolat atsiduriančios gėrio ir blogio kovos sūkuryje. Adamas Traskas, su žmona atvykęs iš JAV rytų, nusprendžia apsistoti ir įsikurti jam naujoje vietoje, turtingame Salinaso slėnyje, tačiau gimus dvyniams Kalebui ir Aronui, jis lieka vienas ir jam vienam tenka išbandymai užauginti du motinos meilės nepažinusius ir tokius skirtingus sūnus: vienas jų auga gaubiamas visų aplinkinių švelnumo, o kito pasaulyje dominuoja vienatvė ir paslaptinga tamsa. Hamiltonų giminė, priešingai, gausi ir gyva, ji kuria ir atnaujina pasaulį, tačiau ir ją nuolat supurto nerimas: kaip reikės išlikti pasaulyje, kai jame neliks visa jungiančio tėvo, išmintingojo Samuelio?

1952 m. išleistame romane tyrinėjamos temos: tapatybės paieškos, neįmenama meilės paslaptis ir žlugdančios jos stokos pasekmės. Po trejų metų pagal romaną buvo sukurtas kultinis Elia Kazano režisuotas filmas, o knyga iki pat šių dienų išliko gyvybiškai svarbi Amerikos literatūros istorijoje. „Į rytus nuo Edeno“ — galingas ir nepaprastai ambicingas romanas, per šeimos sagą naujai, šiuolaikiškai permąstantis biblinę Kaino ir Abelio istoriją.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba


 
Istorijos ir mito fantazija… keistas, originalus meno kūrinys.
* The New York Times Book Review

Jaudinantis, graudinantis spektaklis su laukinėmis jėgomis.
* Carlas Sandburgas
Johnas Steinbeckas, gimęs 1902 m. Kalifornijos valstijos mieste Salinase, augo derlingame slėnyje, kuriame klestėjo žemės ūkis, už maždaug dvidešimt penkių mylių į rytus nuo Ramiojo vandenyno pakrantės, ir kaip tik šis slėnis kartu su pajūriu vėliau taps kai kurių jo geriausių grožinių kūrinių scena. 1919 m. Steinbeckas įstojo į Stanfordo universitetą ir jame su pertraukomis studijavo literatūrą ir rašymą, tačiau 1925 m. studijas metė. Persikėlęs į Niujorką, penkerius metus vertėsi fiziniu darbu ir žurnalisto veikla, o vėliau dirbo Tahou ežero žuvų ūkio prižiūrėtoju, tuo pat metu rašydamas savo pirmąjį romaną Cup of Gold, 1929 m. susituokęs ir persikėlęs į Pasifik Grovą, parašė dvi knygas — The Pastures of Heaven (1932; liet. „Dangaus ganyklos“) ir To a God Unknown (1933), taip pat kūrė apsakymus, kurie vėliau buvo įtraukti į rinkinį The Long Valey (1938). Vis dėlto populiarumas ir finansinė sėkmė atėjo tik išleidus romaną Tortilla Flat (1935; liet. „Tortilijų kvartalas“), pasakojantį apie Monterėjaus paisanus. Steinbeckas nuolat eksperimentavo, todėl vis keitė rašymo manierą. Trijuose stiprų įspūdį paliekančiuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sukurtuose romanuose In Dubious Battle (1936), Of Mice and Men (1937; liet. „Apie peles ir žmones“) ir geriausiu jo kūriniu laikomame romane The Grapes of Wrath (1939; liet. „Rūstybės kekės“) svarbiausias dėmesys skiriamas Kalifornijos darbininkų klasės atstovams. Penktojo dešimtmečio pradžioje Steinbeckas sukūrė scenarijų kino filmui The Forgotten Village ir dalyvavo jūrų biologijos tyrinėjimuose, kuriuos aprašė knygoje Sea of Cortez. Vėliau, atsidėjęs kūrybai karo tema, parašė Bombs Away (1942) ir kontroversišką pjesę-novelę The Moon is Down (1942). Po jų sekė Cannery Row (1945; liet. „Konservų gatvė“), The Wayward Bus (1947), The Pearl (1947; liet. „Perlas“), A Russian Journal (1948), dar viena eksperimentinė drama Burning Bright (1950) ir monumentalusis romanas East of Eden (1952; liet. „Į rytus nuo Edeno“), ambicinga sakmė apie Salinaso slėnį ir jo paties šeimos istorija. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Steinbeckas praleido Niujorke ir Sag Harbore kartu su trečiąja žmona, su kuria nemažai keliavo. Paskutinės jo parašytos knygos: Sweet Thursday (1954), The Short Reign of Pippin IV: A Fabrication (1957), Once There Was a War (1958), The Winter of Our Discontent (1961; liet. „Mūsų nerimo žiema“), Travels with Charley in Search of America (1962; liet. „Kelionės su Čarliu ieškant Amerikos“), America and Americans (1966). Po rašytojo mirties buvo išleistos Journal of a Novel: The East of Eden Letters (1969), Viva Zapata! (1975), The Acts of King Arthur and His Noble Knights (1976) ir Working Days: The Journals of „The Grapes of Wrath“ (1989). 

Johnas Steinbeckas, 1962 m. įvertintas Nobelio literatūros premija, mirė 1968 m.
Žmogiškosios prigimties tyrinėjimai J. Steinbecko romane „Į rytus nuo Edeno“

Nobelio premijos laureato J. Steinbecko romanas „Į rytus nuo Edeno“ — galingas ir nepaprastai ambicingas kūrinys, per šeimos sagą naujai, šiuolaikiškai permąstantis biblinę Kaino ir Abelio istoriją. 1952 m. pasirodęs garsiausias amerikiečių klasiko kūrinys kupinas biblinių, gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, nuodėmingumo ir atpirkimo motyvų. Knygoje pasakojama dviejų — Traskų ir Hamiltonų šeimų istorija, o kartu joje tyrinėjama žmogiškoji prigimtis, neįmenama meilės paslaptis ir žlugdančios nemeilės pasekmės. Praėjus trejiems metams po romano pasirodymo buvo sukurtas kultinis Elia Kazano režisuotas filmas, o J. Steinbecko knyga iki pat šių dienų išliko gyvybiškai svarbi Amerikos ir viso pasaulio literatūros istorijoje. Ką tik romanas „Į rytus nuo Edeno“ pirmą kartą pasirodė ir lietuviškai, jį išleido leidykla „Jotema“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Kaip garsiam XX a. amerikiečių klasikui kilo šio romano idėja? Iš pradžių jis planavo skirti šią knygą (skyrius apie Hamiltonų šeimą, laikomą autoriaus šeimos prototipu) savo sūnums Thomui ir Johnui, siekdamas papasakoti savo giminės ir šeimos kilmės istoriją. Įdomu tai, kad pats autorius beveik nesidomėjo Steinbeckų kilme, tiksliau, savo tėvo vokiškomis šaknimis. Priešingai, buvo labiau suinteresuotas savo motinos airiškomis šaknimis. Atrodo, kad būtent iš motinos pusės jis paveldėjo polinkį į kūrybą ir istorijų pasakojimą. 

Nors vieni rašytojai vengia perpinti vaizduotės ir asmeninio gyvenimo, šeimos istorijos detales, nenorėdami per daug atvirauti, J. Steinbeckas toli gražu buvo ne iš tokių: „Nematau jokios priežasties, kodėl neturėčiau pasakoti savo šeimos istorijų. Jos skamba taip pat gerai, kaip ir anuomet, galbūt rašydamas prisiminsiu ir tas, kurias buvau užmiršęs.“ Daugelį jų rašytojas prilygino folklorui, teigdamas, esą „jos turėtų būti perduodamos jo berniukams, kad šie geriau pažintų savo šeimą“. J. Steinbeckas neslėpė, kad romane „Į rytus nuo Edeno“ neišvengiamai galima atpažinti jo paties tėvų — Johno Ernsto Steinbecko ir Olivijos Hamilton portretus, kuriuos įkūnija knygos personažai. Regis, tai nebuvo vien autoriaus pagarbos gimdytojams parodymas, bet ir noras įamžinti savo šeimos giminės istoriją, kurią neišvengiamai apneš laiko dulkės: „Atėjo laikas parašyti apie savo šeimą, antraip, kai jos nebeliks, niekas kitas, išskyrus mane, to nepadarys.“
 
Mes visi esame Kaino palikuonys

Norėdami geriau suprasti šį J. Steinbecko kūrinį neišvengiamai turime prisiminti biblinę Kaino ir Abelio istoriją. Remiantis Biblija, Kainas buvo pirmasis žudikas žmonijos istorijoje, nusidėjęs ne tik Dievui, bet ir kitam žmogui, nes jautėsi nemylimas, atstumtas. Nors joje nepaaiškinama, kodėl Dievas pasirinkęs Abelio, o ne Kaino auką, pastarojo pyktis ir pavydas virto smurtu, nukreiptu prieš savo brolį. Dėl to jis ne tik nužudė Abelį, bet dar ir apsimelavo. Už bausmę Kainas yra pasmerkiamas nevaisingai „dirbti žemę“ ir likti „nerimstančiu klajūnu“ iki gyvenimo pabaigos. 

J. Steinbecko „Į rytus nuo Edeno“ skaitytoją įtraukia į dviejų brolių — Adamo ir Čarlzo Traskų istoriją. Jų vardų pirmosios raidės — aliuzija į Kaino ir Abelio vardus. Vienas iškalbingesnių romano epizodų — kaip per savo gimtadienį tėvas nuo Adamo dovanų gauna šuniuką, o nuo Čarlzo — peilį. Pirmenybę suteikdamas Adamo dovanai Sairas Traskas net nesusimąsto, kad taip sukels aklu smurtu pasibaigusį konfliktą tarp dviejų brolių (visai kaip Kaino ir Abelio mite). Vėliau Adamas veda pragaištingą moterį — Ketę, kuri jam pagimdo du sūnus — Aroną ir Kalebą. Galima pastebėti, kad vaikų vardų pirmosios raidės — vėl aliuzija į Abelį ir Kainą. 

Įdomu tai, kad J. Steinbeckas savo leidėjui netgi siūlė knygos pavadinimą sieti su vieno iš biblinių brolių vardu — pavadinant kūrinį „Kaino ženklu“ („Cain Sign“). Viename savo laiškų jis užsimena: „Be šios, Kaino ir Abelio, istorijos, o tiksliau — joje dominuojančių pragaištingų jausmų, psichiatrai neturėtų ko analizuoti.“ Kitaip tariant, ši biblinė istorija galėtų būti įvardijama kaip viena pagrindinių visų žmogiškųjų neurozių priežastis. Antra vertus, ko gero, autoriui labiau rūpi ne psichoanalitinė, bet filosofinė, egzistencinė Kaino ir Abelio mito potekstė. Ne veltui romane galime atrasti tokius žodžius: „Teturime vieną istoriją. Visus romanus, visą poeziją grindžia nesibaigiančios gėrio ir blogio varžybos mūsų viduje“ (p. 517).

Remiantis Biblija, mes visi esame Kaino palikuonys — Abelis jų nesusilaukė. Knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė pripažįsta, kad šis klausimas — kodėl Dievas pasirinkęs žmonijos ateitį sieti su Kainu, tai yra brolžudikiškais mūsų kilmės pėdsakais, — iki šiol išlieka mįslė. Kodėl J. Steinbeckas pasirinkęs tęsti, o ne dekonstruoti šį biblinį mitą savo romane, nors pats nebuvo giliai religingas ar atvirai deklaruojantis savo tikėjimą? Galbūt ne tik todėl, kad vaikystėje Šv. Raštą būsimam rašytojui skaitydavusi motina. Viena vertus, atrodo, kad autoriui artima krikščioniška pasaulėžiūra, bylojanti apie žmogaus laisvą valią ir mumyse nuolat vykstančią kovą tarp gėrio ir blogio. Romane netrūksta šią poziciją ryškiai atspindinčių minčių: „Žmonės įsipynę — gyvenimu, mintimis, troškimais ir ambicijomis, priešgyniavimais ir žiaurumu, taip pat gerumu, dosnumu — į gėrio ir blogio tinklą. Manau, tai vienintelė istorija, kurią turime, ir plėtojasi ji visais jausmų ir proto lygmenimis. Dorybė ir yda buvo vos užgimusios mūsų sąmonės metmenys ir ataudai“ (p. 516). Todėl atsakomybės už savo elgesio pasekmes negalime priskirti tik nuodėmingai žmogiškai prigimčiai ar netinkamam auklėjimui. Šiaip ar taip, mes visi kuriame savo likimus rinkdamiesi tarp dorybės ir ydos — regis, kaip tik šitai skaitytojams siekia pasakyti šio romano autorius.

Moterų vaidmuo romane

Nors romane „Į rytus nuo Edeno“ dominuoja vyriška linija — pasakojime daugiausia susikoncentruota į vyriškus personažus, visgi moterų vaidmuo jame ne mažiau išraiškingas ir reikšmingas. Tiesa, kai kurios veikėjos primena tikrą blogio įsikūnijimą. Antai Adamo Trasko žmona Ketė. „Kadaise tokią mergaitę kaip Ketė būtų vadinę velnio apsėstąja. Jai būtų surengę egzorcizmą piktajai dvasiai išvaryti, o jei daugelis mėginimų nebūtų padėję, ji būtų buvusi sudeginta kaip ragana dėl bendro labo“ (p. 90). Moteris vaizduojama kaip demoniška figūra, išnaudojanti žmones, kad gautų tai, ko nori. Ji pasilieka su vyru vien dėl pastogės, o vėliau pastoja. Tačiau vos pagimdžiusi du sūnus, pabėga palikdama Adamą vieną auginti berniukus. 

Kodėl J. Steinbeckas vienu iš tamsiausių ir niekšiškiausių personažų pasirenka būtent moterį, pripažįsta svarsčiusi ir knygos vertėja G. Gailiūtė-Bernotienė. „Įdėmiau įsiskaičius Ketė primena tikrą sociopatę, kodėl tokio personažo autoriui reikėjo — nežinau. Knygos redaktorei Rimai Bertašavičiūtei atrodė, kad galbūt čia galime užčiuopti nejučia išreiškiamą paties autoriaus mizoginiją moterų atžvilgiu. Turint galvoje tris ne itin sėkmingas rašytojo buvusias santuokas. Aš labiau būčiau linkusi palaikyti nuomonę, kad pasirinkta tiesiog dar viena mito traktuotė — Ketė yra simbolinė Ievos figūra arba gal net pats žaltys. Kadangi per ją į pasaulį ateina blogis.“ Kita vertus, pats autorius savo laiškuose yra užsiminę, kad ši veikėja daugeliui skaitytojų gali būti sunkiai suprantama: „Jūs jos nepažįstate. Kartais Ketė sako tiesą... Galite tikėti jos melu, bet jos tiesa yra nepatikima.“ Iš rašytojo laiškuose paliktų liudijimų galima spėti, kad Ketė galėtų būti antrosios jo žmonos Gwyn Conger prototipas.

Vis dėlto nuo mažų dienų Ketė atrodė patraukli. Ji „nuo mažumės buvo nekalto veidelio. Plaukai dailūs, auksiniai; dėl plačiai įstatytų riešutų spalvos akių sunkiais viršutiniais vokais ji atrodė paslaptingai mieguista. [...] Net ir vaikystėje ji turėjo kažkokią savybę, priverčiančią žmones pažvelgti į ją, tada nusigręžti, tada vėl pažiūrėti, pajutus kažką svetima“ (p. 90—91). Atrodo, kad autoriaus sukurtas moters personažas savo išoriniais bruožais traukė aplinkinius (vyrų dėmesio jai nestigo), tačiau kartu jų akyse sėjo nerimą. Tarsi tikra ragana, atnešdama nelaimes, Ketė atrodė ne tik paslaptinga, bet ir atstumianti, gąsdinanti ir nepaprastai galinga. Ko gero, šios moters dvilypumas atitinka apgaulingą blogio prigimtį — iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti žaviu ir viliojančiu pavidalu, o viduje slypėti tamsi ir pavojinga gelmė.

Visai kitoks, šviesus yra Samuelio žmonos Lizos Hamilton paveikslas. Ji — net devynių vaikų motina. Griežta, morali, airių kilmės moteris, labai mylinti savo vyrą ir šeimą. Skaitant „Į rytus nuo Edeno“ stebina Lizos sugebėjimas net tik auginti, išmaitinti ir aprūpinti visas savo atžalas, bet ir ugdyti jų geras manieras ir geležinę moralę. Ant moters pečių taip pat gula visa buitis ir namų tvarka. Pati Liza, skirtingai nei Ketė, yra gana ramaus charakterio, neaikštinga ir neplūstanti emocijomis, o jos išvaizda regisi niekuo neišskirtinė. Be to, ji buvo itin tvirto tikėjimo moteris, o semdavosi jo iš Biblijos. „Toje vienintelėje knygoje ji rasdavo istorijos ir poezijos, iš jos pažino tautas ir daiktus, sėmėsi etikos, moralės ir išganymo. Biblijos ji niekad nestudijavo ir netyrinėjo — tiesiog skaitė. Jos nė kiek neglumino daugybė vietų, regis, prieštaraujančių viena kitai“ (p. 54). Nors Liza ne visuomet palaikydavusi savo vyro idėjas, o šokiai, dainos, lošimai kortomis ir įvairūs kiti pasilinksminimai jai atrodė nelabojo išmislas, tačiau sutuoktinį mylėjo, gerbė ir juo rūpinosi.

Apžvalgininkai, kritikai ar šiaip literatūros mylėtojai visame pasaulyje narstė ir tebenarsto šio įspūdingos apimties romano siužeto vingius, charakterių spalvas, poteksčių sluoksnius ir plotmes. Kad ir kokių prasmių jie įžvelgtų, dėl vieno niekas neabejoja: Johno Steinbecko literatūrinis šedevras „Į rytus nuo Edeno“ patiks visiems ir kiekvienam — tiek mėgstančiam intelektualią, klasikinę literatūrą, tiek besižavinčiam šeimos sagomis. Išdrįsusiųjų pasinerti į šią nepaprastą biblinę šeimos sagą laukia tikras skaitymo malonumas su pelnytai geriausiu amerikiečių klasiko tituluojamu kūriniu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parengė Aistė Vaidelytė

Gėrio ir blogio mitas J. Steinbecko romane „Į rytus nuo Edeno“

Amerikiečių rašytojo Johno Steinbecko romanas „Į rytus nuo Edeno“ pelnytai laikomas vienu visų laikų mėgstamiausių klasikos kūrinių pasaulyje. Kartą perskaičius šį ambicingą ir įkvepiantį amerikiečių klasiko kūrinį — išties gali būti sunku jį užmiršti. Šiame Nobelio premijos laureato romane skaitytojai gali atrasti daug pamokančių istorijų ir išbandymų, knygoje apsvarstoma gėrio ir blogio kilmės idėja — ar iš prigimties esame nuodėmingi, taip pat keliami religiniai klausimai. Knygai būdinga filosofinė ir religinė potekstė, introspekcinis (sąmonės ir veiksmų savistabos) metodas, atskleidžiantis gilesnį požiūrį į supantį aplinkinį pasaulį. Nepaisant to, kad kūrinys buvo išleistas 1952 metais, jis išliko aktualus iki šių laikų, o autoriui atnešė neblėstančią šlovę.

Didžioji romano pasakojimo dalis vyksta turtingame Kalifornijos Salinaso slėnyje, viename žemės ūkyje, o autoriaus dėmesys nukrypsta į dvi dinastijas — Traskus ir Hamiltonus, iš kurių kilęs pats J. Steinbeckas, — ir tris kartas, nuolat atsiduriančias gėrio ir blogio kovos sūkuryje. Gimus dvyniams Kalebui ir Aronui, Adamas Traskas lieka vienas — susidurdamas su išbandymu užauginti du motinos meilės nepažinusius ir tokius skirtingus sūnus. Vienas jų — Kalebas auga gaubiamas visų aplinkinių švelnumo, o kito — Arono pasaulyje dominuoja vienatvė ir paslaptinga tamsa. Hamiltonų giminė, priešingai — gausi ir gyva, kuria ir atnaujina pasaulį, tačiau ją nuolat supurto nerimas: kaip reikės išlikti pasaulyje, kai jame neliks visa jungiančio tėvo, išmintingojo Samuelio?

Kaino ir Abelio istorijos interpretacija

Romanas „Į rytus nuo Edeno“ savotiškai atkartoja biblinę, Adomo ir Ievos sūnų — Kaino ir Abelio istoriją. Abu broliai aukoja atnašas Dievui: Abelis — savo geriausią avį, o Kainas — grūdus. Dievas suteikdamas pirmenybę Abelio dovanai, įsiutina Kainą, apimtas pavydo ir įniršio jis nužudo savo brolį. J. Steinbecko romanas taip pat prasideda nuo dviejų brolių — Adamo ir Čarlzo — Traskų istorijos, kurių inicialai „A“ ir „C“ atkartoja Kaino ir Abelio vardų pirmąsias raides (angl. k. „Abel“ ir „Cain“; „Adam“ ir „Charles“ — red. past.). Tėvo gimtadienio proga Adamas jam padovanoja šuniuką, o Čarlzas įteikia brangų peilį. Tėvas pasirenka Adamo dovaną, o tai paskatina pavydo ir įniršio apimtą Čarlzą sumušti brolį, panašiai kaip Kaino ir Abelio konflikto istorijoje. 

Vėliau Adamas veda moterį, vardu Ketė — kuri vaizduojama kaip demoniška figūra, išnaudojanti žmones, kad gautų tai, ko nori. Ketė pasilieka su Adamu vien dėl to, kad turėtų kur gyventi, be to, vėliau ji pastoja. Tačiau vos pagimdžiusi Adamui du sūnus, moteris pabėga palikdama vyrą vieną su mažaisiais dvynukais. Adamas suteikia berniukams Arono ir Kalebo vardus, taip dar sykį atkartodamas Kaino ir Abelio mitą. Panaši konfliktiška situacija ištinka ir vėl, kai tėvas parodo palankumą Aronui. Nors iš Kalebo neseniai yra gavęs 15 tūkstančių dolerių savo gimtadienio proga. Tačiau šie pinigai karo metu yra uždirbti ne visai sąžiningai: parduodant pupeles šalies ūkininkams brangiau nei jos kainuoja iš tiesų. Adamas išbara Kalebą dėl ūkininkų išnaudojimo, o pastarasis, negalėdamas suvaldyti kilusio pavydo broliui, nusiveda Aroną į motinos viešnamį — sugriaudamas įsitikinimą, kad ji yra mirusi. Aronas jaučiasi sugniuždytas ir nusprendžia įstoti į armiją, tačiau čia jo laukia išbandymai, o gal net pati mirtis. 
 
Žmogiškoji prigimtis

Vis dėlto ši, biblinius atspindžius primenanti brolių istorija tampa svarbi ir dėl kitos priežasties. Adamo tarnas Li išmoksta hebrajų kalbą tam, kad geriau suprastų tikrąją Kaino ir Abelio biblinio mito reikšmę. Jam rūpi išsiaiškinti — ar žmonės iš prigimties gimė nuodėmingais, ar jie turėjo laisvę rinktis. Knygoje galima rasti tokį biblinį paaiškinimą: „Standartinės amerikietiškosios versijos vertimas įsako žmonėms nugalėti nuodėmę, o nuodėmę gali vadinti neišmanymu. Karaliaus Jokūbo versijos vertime duodamas pažadas, kad „įveiksi“, — tai yra žmonės tikrai nugalės nuodėmę. Bet hebrajiškas žodis, žodis timshel — „galbūt įveiksi“, — suteikia galimybę rinktis. Galbūt pats svarbiausias žodis pasauly. Jis sako, kad kelias tau atviras. Viską permeta atgal žmogui. Nes jeigu „galbūt įveiksi“ — tuomet tiesa ir ta, kad „galbūt neįveiksi“.“ (p. 375-376) Vienas iš brolių, Kalebas, išgirdęs šią interpretaciją, permąsto savo elgesį. Nors iš pradžių jis manė, kad jau gimė nuodėmingas, o jo piktai prigimčiai didelę įtaką turėjo tėviškos ir motiniškos meilės stoka. Tačiau iš tikrųjų jis, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjo pasirinkimą, kaip elgtis — dorai arba ne. Amerikiečių klasiko romanas suteikia galimybę iš naujo apmąstyti žmogiškąją gėrio ir blogio prigimtį. 

Kūrinys taip pat skatina ieškoti prasmės, susidūrus su skaudžia žinia apie artimojo mirtį. Aronui išgirdus netikėtą žinią apie motinos mirtį (juk iki tol buvo sakyta, jog ši gyva), prieš jo akis iškyla tarno Li paveikslas. Nuskamba tiesmuki, bet guodžiantys žodžiai: „Žinau, kartais meluojama, norint gero. Netikiu, kad tuo kada nors ko nors gero pasiekiama. Staigus tiesos skausmas gali praeiti, bet lėta, graužianti melo agonija niekada nedingsta. Tai pūliuojanti žaizda.“ (p. 536) — ši romano citata skatina susimąstyti giliau. Dažnai bijome, kad tiesa įskaudins, tačiau neretai ignoruojame tai, jog melas mums sukelia didesnę žalą. 

Taigi J. Steinbecko romaną „Į rytus nuo Edeno“ galima apibūdinti ne tik kaip dviejų šeimų ar dviejų brolių istoriją, bet ir kaip daugiasluoksnį kūrinį, tyrinėjantį žmogišką prigimtį ir keliantį filosofinį klausimą — ką iš tikrųjų reiškia būti geru arba blogu žmogumi? Romano personažų patiriami išbandymai — bendražmogiški ir pamokantys. Skaitydami šį garsiausią amerikiečių klasiko kūrinį, galime pažvelgti į pasaulį kitu, kur kas gilesniu ir jautresniu kampu. Knyga skatina suvokti, kad mes, žmonės, nesame tik geri arba blogi — visada turime pasirinkimo laisvę tapti tokiais, kokiais norime būti. „Į rytus nuo Edeno“ — tai didinga šeimos saga, šiuolaikiškai permąstanti biblinę Kaino ir Abelio istoriją. Jeigu mėgstate klasiką ir nevengiate daugiasluoksnių istorijų — rekomenduojame susipažinti su šiuo amerikiečių klasiko kūriniu.
 
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba


Jums gali patikti

rustybes-kekes_1604491259-b015bb3e71ec04aa924b4048cecbfbd7.jpg
Rūstybės kekės John Steinbeck
17,50 €
tortiliju-kvartalas_1578488122-49cfd4dcf33d5882c5ff2054ee35c353.jpg Akcija
Tortilijų kvartalas John Steinbeck
10,50 € 7,00 €
9789955138563_konservu-gatve_1570542330-fdb8f12097a6a50cc097c950b584d7f3.jpg Akcija
Konservų gatvė John Steinbeck
10,50 € 7,00 €
apie-peles-ir-zmones-raud-burb_1573654815-a4067bfbba37067dc2d63fb3de735f8e.jpg
8,50 €
9789955138525_musu-nerimo-ziema_1570515062-6c58ea63926ccd2cf50d1543073899f3.jpg Akcija
Mūsų nerimo žiema John Steinbeck
12,50 € 9,00 €