Žiedlapiai vėjyje (Dolangengeriai, #2)

Jie buvo neįtikėtinai drąsūs vaikai, sugebėję ištverti tokias kančias. Labai protingi vaikai, sugebėję išsivaduoti iš viso to siaubo.

Kerei, Krisui ir Ketei palėpė tapo tamsiu košmaru, kuris neapleido minčių, net kai jie pradėjo kurti naują, šviesų ir daug žadantį gyvenimą. Jų motina, žinoma, turėjo apsimesti, kad jie neegzistuoja.

O senelė buvo įsitikinusi, kad vaikus apsėdo šėtonas.

Bet tai nebuvo jų kaltė. Ar vis dėlto buvo? Ketė žinojo, ką reikia daryti.

Dabar ji turėjo galių, kurias išsiugdė stebėdama savo gražuolę motiną. Apie tas galias liudijo trauka — jos globėjo prisilietimai, visų aplinkinių vyrų žvilgsniai, Ketei negalėjo atsispirti netgi jos brolis.

Ji žinojo, kad atėjo laikas išmėginti savo gebėjimus. Parodyti motinai ir senelei, kad palėpės skausmo ir siaubo užmiršti negalima. 

Parodyti kartą ir visiems laikams.

 

Nuostabiai parašyta, makabriška, absoliučiai pasibjaurėtina... Visiškai kaip gąsdinančios pasakos, tokios kaip „Raudonkepuraitė“ bei „Jonukas ir Grytutė“ su karalienės Viktorijos laikų gotikos prieskoniu. [...] Tačiau tai neužgožia autorės gebėjimo pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. — Daily Express

Siaubas, kuriam neįmanoma atsispirti. — Glasgow Sunday Mail

Pasibaisėtina saga... Dėmesį prikaustanti siužeto linija, neleidžianti milijonams skaitytojų paleisti knygos iš rankų. — Ms London

Jos knygų stiprybė — keistos siužeto linijos, persmelktos įkalintųjų tragizmu. — The Times