Lėti arkliai

Micko Herrono (g. 1963) romanai — išskirtinis reiškinys britų detektyvinės literatūros panoramoje, matomas iš toli ir lygintinas su Johno Le Carré talentu arba, paėmus iš ankstesnio laikotarpio, — Raymondo Chandlerio ar Grahamo Greene’o knygomis. Esama ir daugiau gretintinų aukščiausios klasės pavyzdžių, kuriuos vienija ne tiek savaime suprantama „šnipų tema“, kiek savitas santykis su ja: „literatūriškai neromantizuotas“, o kaip tik atvirkščiai — pabrėžtinai kasdieniškai psichologiškai sužmogintas, maža to — ironiškas, balansuojantis ties ciniško farso riba.

Herrono „Slough House“ (liet. k. „Pelkyno“) knygų seriją apie vienaip ar kitaip susikompromitavusius slaptųjų tarnybų darbuotojus, vadinamuosius „lėtus arklius“, atbūnančius bausmę „kuinų aptvare“, kuriam vadovauja impozantiška asmenybė, buvęs legendinis agentas Džeksonas Lamas, beregint pasigavo TV serialų kūrėjai ir savo ruožtu dar labiau išpopuliarino šių Herrono romanų apie šnipus ciklą — pelnė palankią žiūrovų nuomonę ir pakėlė knygų autoriaus vardą iki šio tipo literatūros klasikų lygio.

„Lėti arkliai“ — negailestingai tragikomiškas pasakojimas apie neišsipildžiusias slaptųjų agentų, įsivaizduojamai romantiškos profesijos atstovų, ambicijas, svajones ir amžinai teberusenančią viltį jas įgyvendinti — galų gale sugrįžti prie visavertės operatyvinės veikos, kitaip sakant, į „greitąją trasą“...