Punk 57

Skirta 18+

Penelope Douglas mėgsta laužyti taisykles, mėgsta provokuoti skaitytoją. „Punk 57“ irgi toks: išmetantis iš komforto zonos, dinamiškas, erotiškas.

Mes puikiai sutarėme. Iki susitikome.

Miša

Skaitydamas jos laišką, negaliu sulaikyti šypsenos. Ji ilgisi manęs.

Penktoje klasėje mokytoja suskirstė mus su susirašinėjimo draugais iš kitos mokyklos. Galvodama, kad esu mergaitė, nes mano vardas Miša, kita mokytoja suporavo mane su savo mokine — Rajana.

Mes šią klaidą greitai išsiaiškinome. Ir jau netrukus ginčijomės dėl visko. Iš kur paprasčiausia užsisakyti picą. „Android“ ar „iPhone“? Ar Eminemas tikrai geriausias visų laikų reperis...

Tai buvo pradžia. Kitus septynerius metus buvome mes.

Ji visada rašo laiškus ant juodo popieriaus sidabriniu rašikliu. Kartais gaunu vieną per savaitę arba tris per dieną, bet aš laukiu jų. Ji vienintelė skatina mane neapleisti to, ką darau, sugeba nuginčyti mane ir priima mane tokį, koks esu.

Mes laikomės tik trijų taisyklių: neieškoti vienas kito socialiniuose tinkluose, neskambinti telefonu ir nesiųsti vienas kitam nuotraukų. Mus sieja puikus ryšys. Kam viską gadinti?

Bet tada netikėtai aptinku merginos nuotrauką internete. Vardu Rajana, mėgsta „Gallo’s“ picą ir dievina savo išmanųjį telefoną. Kokia tikimybė, kad tai ji?

Velniop. Turiu su ja susitikti.

Rajana

Jis nerašo jau tris mėnesius. Kažkas atsitiko. Gal mirė? Gal jį areštavo? Žinant Mišą, tai nebūtų tokia jau didelė nesąmonė.

Be jo aš kraustausi iš proto. Man reikia, kad mane kas nors išklausytų. Pati kalta. Reikėjo gauti jo telefono numerį, nuotrauką ar ką nors.

Kas, jei viskas baigta amžiams?

Arba jis kažkur šalia, tik aš to nežinau.

Sveiki! Mano vardas Penelope Douglas, aš rašau romanus. Jaunimas, erotika, šiek tiek šiuolaikiškumo... Tiesą sakant, tai, kas konkrečiu metu mane labiausiai jaudina. Manau, geras rašytojas bet kokią istoriją gali suregzti taip, kad kiekvienas joje rastų kažką sau, ir aš siekiu to savo knygose. Rinkdamasi temą beveik neturiu jokių tabu. Man patinka laužyti taisykles ir išstumti save iš komforto zonos.

Kodėl, paklausite?

Viskas turi savo priežastį.

Galėčiau papasakoti jums, kur gimiau, kiek brolių ar seserų turiu, kokie mano pomėgiai, tačiau iš tiesų apie žmogaus gyvenimą tai nieko nepasako. Svarbiausia yra patirtys.

Paauglystėje buvau tyli, drovi ir baili. Bijojau suklysti — tada žmonės manęs nekęs arba liksiu viena. Todėl, užuot bėgusi, aš ėjau. Užuot lipusi, likdavau stovėti ant žemės. Ir užuot sakiusi „taip“, visada sakydavau „ne“. Todėl nieko nepatyriau.

Ir vis tiek jaučiausi nereikalinga, išsigandusi ir vieniša.

Ką jie sakys, kai manęs neliks? Ar aš gailėsiuosi? Kiekviena veltui praleista diena varė mane į neviltį.

Todėl nusprendžiau, kad nebebūsiu nematoma ir nebegaišiu nė sekundės. Išvykau iš namų, įstojau į koledžą, keliavau. Viena nuvažiavau traukiniu iš Acugio į Tokiją. Nušokau nuo Hidžio krioklio, nors visi juokėsi, kad to nepadarysiu. (Padariau tai dukart.) Įkopiau į Fudžio kalną ir persikėliau į Naująjį Orleaną tęsti studijų, nors nepažinojau nė vieno žmogaus tame mieste. Dariau tai, apie ką svajojau, ir jaučiausi daug laimingesnė.

Dabar tiek daug nebesijaudinu ir neleidžiu, kad kitų nuomonė mane stabdytų.

Būkite savimi ir GYVENKITE. Žinot, ką tai reiškia? Darykite tai, ką norite daryti. Mylėkite save tokius, kokie esate, ir viskas bus gerai. Svarbiausia būti laimingiems.